Esame pastebėję, kad sunkią akimirką pokalbis ar tiesiog pabuvimas su mus suprantančiu žmogumi veikia kaip gydantis balzamas. Esame patyrę, kaip mums reikia palaikymo komandos, kai gyvenimas brėžia ne vieną juodą liniją. Ir kaip praturtėja diena, kai veiklai susivienija bendraminčiai. Tačiau ne kartą esame ir nusivylę bendravimu. Apie bendravimo poreikius, apie savęs ir šalia esančio pažinimą, apie harmoningą bendrystę, apie žmones vienijančius ir skiriančius dalykus, konfliktus ir apie vidinę pusiausvyrą, nuo kurios priklauso mūsų emocinė, psichinė ir net fizinė savijauta. Tam buvo skirti du Psichologijos fakulteto surengti susitikimai su MČTAU rektore dr. Zita Žebrauskiene.
Žmogui reikia žmogaus, bet svarbu, kad ne tik man reikėtų žmogaus, bet manęs kitam reikėtų, sakė lektorė. Todėl pirmąją paskaitą ji skyrė savęs pažinimui. Pažinti tiek, kad suprastum savo mintis, elgesį, pasirinkimus – įmanoma, galima ir netgi reikia. Be kitų pratimų lektorė ragino užbaigti frazes: „Aš esu“, „Aš noriu būti“, „Aš tikrai būsiu“. Ir klausytojai linksėjo galvomis į teiginį, kad blogąsias savybes mums lengviau įvardinti, tad kalbėta apie savivertę. Vienas iš vidinės harmonijos faktorių yra savęs, savo individualumo suvokimas – juk dažnai žmonės daro ne tai, ką nori ir gali, net nesupranta, ko jie iš tikrųjų nori. Ir lektorė prisiminė savo vaikišką svajonę - rūpintis kitais žmonėmis. Ir svajonės išsipildymas - 5 dešimtmečiai pedagoginio darbo ir ši diena, kai po jos rūpesčio skraiste glaudžiasi 14 tūkstančių visų Lietuvos TAU klausytojų.
Bendravimo, reikalingumo stygių neretai nulemia nepažintos emocijos, tad kalbėta apie tai, kas lemia bendravimą be pykčio. Priminta ir komplimentų reikšmė, ir neigiamų emocijų transformavimo išmintis. Daugelio dalykų reikia išmokti, kad būtų ne tik išlaikyta vidinė pusiausvyra, bet ir pačiam nekurti stresinių situacijų. Ir apie atsakomybę, ir apie gyvenimo prasmės suvokimą, ir apie žmogaus sakralumą, kurį lemia meilė, protas ir valia, kalbėta siekiant savęs pažinimo.
Nemažiau susidomėjusių sulaukė ir antroji rektorės paskaita, skirta pažinti kitą. Įdomi klausytojams buvo informacija apie žmogaus charakterio tipus, kaip kitą pažinti pagal elgesį konflikto metu, pagal informacijos priėmimo ypatumus. Ieškota atsakymų, kaip užmegzti harmoningą santykį, paremtą pasitikėjimu ir sutarimu, kaip rasti skirtumus ir bendrumus, kaip būti patiems lankstiems, nekurti konfliktų. Prisimintos ir žinomos tiesos, kad pozityvumas kuria gėrį viduje, „neteisk ir nebūsi teisiamas“, „elkis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi“.
Ypatingu bendravimo brangakmeniu yra dėmesingumas, empatija. Ir puikia to iliustracija tapo rektorės primintas auditorijoje esančio klausytojo Vyčio Atkočiūno gimtadienis. Po paskaitos - nuoširdus apkabinimas.
Mokslo žinias praturtino ilgametė pedagogės, verslininkės, senjorų bendruomenės lyderės bendravimo patirtis. Charizmatiška lektorės asmenybė, nuoširdumas, dėmesingumas, artistiškumas paskaitas padarė įtaigias ir įsimintinas. Nereikia didelių įrodymų, geriausias liudijimas - posmas, kuriuo po paskaitos su rektore pasidalino viena iš klausytojų: „Žmogui reikia žmogaus/ Tartum paukščiui giesmės, / Ar pavargusiam vakarui girios ošimo,/ Tarsi rytui aušros,/ Tarsi dangui žvaigždės, /Ir šaltinio versmės/ Kelyje piligrimo.“
Lilija Smalakienė
Autorės ir Sigitos Eimutienės nuotraukos
