Turizmo fakulteto klausytojai antrojo susitikimo su keliautoju ir rašytoju Justinu Naviku laukė ilgokai. Laukė, kol grįš iš savo kelionės po Afriką ir Aziją. Ir štai trečiadienį naujais potyriais ir knygomis keliautojas dalijosi gausioje susidomėjusių auditorijoje. Tai nebuvo tik įspūdžiai ir nuotykiai, tai buvo pasikalbėjimas apie tai, kas žmogui svarbiausia. „Nesvarbu, kur keliauji, svarbiausia suvokti savo vietą žemėje,“ - sakė Justinas Navikas.
Pristatydamas keliautoją TF dekanas Arvydas Ivaškevičius sakė, kad Justino Naviko knygos jam priminė seniai skaitytas Žiulio Verno nuotykių knygas, tik Justino nuotykiai yra paties išgyventi. Nijojė Šereikienė perskaitė keliautojo ir rašytojo minčių apie keliones ir ištraukų iš jo knygų. Lyriškomis dainomis pritariant gitara keliautojo pasakojimą lydėjo jonaviškė Reda Sakalauskienė iš ansamblio „Presto“.
Pastaroji J. Naviko kelionė per 3 žemynus truko 80 dienų. Tai nėra jo ilgiausia kelionė, po Afriką yra keliavęs net pusmetį. Tačiau ir ši kelionė padovanojo ypatingų atradimų. Štai Vietname keliautoją pasivijo mintis apie savireguliaciją visuomenėje. Keliaujant per miestą, tokio didumo kaip Kaunas, Justiną sužavėjo eismo darna. Gatvėse eismo nereguliuoja šviesoforai, tačiau čia sklandžiai juda ir stumiamas močiutės daržovių vežimėlis, ir galingas džipas. Kitas keliautoją sujaudinęs potyris – visuotinis šventinis džiugesys. Tuo metu vietnamiečiai šventė Mėnulio naujuosius metus. Justiną sužavėjo ta visaapimanti vieninga dviejų milijonų žmonių šventinė nuotaika, geranoriškumas, pagarba vyresniems ir tradicijoms. Todėl ir svarstė keliautojas, kaip pasėjami tie gerumo daigai, kaip pasiekiama ta bendrystė, kai nereikia reguliuoti, komanduoti iš viršaus.
Nuotraukomis iliustruotas J. Naviko pasakojimas vedžiojo klausytojus ne tik po įspūdingiausias vietas, tokias kaip gražiausias pasaulyje paplūdimys Kenijoje prie Indijos vandenyno ar Akmenų parkas Zimbabvėje, po labai demokratišką, tolerantiškiausią ir skanaus maisto miestą Kvalalumpūrą. Kartu išgyveno nerimą ir pavojus viename Zimbabvės kaime, kur bendruomenė įtariai žiūrėjo į bet kokį atvykėlį dėl neseniai dingusių dviejų berniukų, susipažino su majų genties savita kova su drambliais. Justinas nuvedė ir į jam mieliausią, amžinai nemiegantį miestą Saigoną.
"Kelionių nutikimai savotiškai atrakina mintis, teka neįmintų mįslių srautas. Kodėl žmonės nėra laisvi? Kodėl jie žudo vieni kitus? Ar tikrai žmonijai nėra skirta surasti santarvės kodą? Surasti save ir gauti atsakymus gali tik pakilęs aukščiau savos buities. Keliauti, vadinasi pažinti! O žmogaus paskirtis žemėje - mylėti!" - čia J. Naviko mintys.
Kitokie žmonės, kitokie papročiai ir įpročiai, mąstymai atrakina mintis. Baigdamas susitikimą keliautojas prabilo ir apie kelionių šalutinį poveikį – sujausmintą sielą, kai pradedi žiūrėti kitaip aplink save, kai pamatai dalykų, kurie verčia galvoti, kas svarbiau. Todėl savitu linkėjimu nuskambėjo Justino ir Redos kartu sudainuota „Mūsų dienos kaip šventė“.
Dar buvo individualių pasikalbėjimų ir autografų ant knygų.
Lilija Smalakienė
Bonifaco Vengalio nuotraukos
