Apie Vasario 16-ąją, vieną reikšmingiausių Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijos datų savo įžvalgomis dalijasi istorikė, MČTAU istorijos fakulteto dekanė dr. Vida Kniūraitė, o universiteto literatai šios iškilios valstybinės šventės proga dovanoja savo kūrybos eiles.
Ypatingais laikais randasi ypatingi žmonės, gerai suvokiantys visuomenės raidos reikalavimus, ekonominius, politinius ir kultūrinius tautos poreikius.
Ypatingi laikai Rusijos imperijos tautoms buvo XIX a. antroji pusė ir XX a. pradžia: iš Didžiosios Prancūzų revoliucijos kilusi nacionalinių valstybių kūrimo idėja susilaukė gyvo atgarsio imperijos platybėse tautinį ir religinį jungą velkančių žmonių širdyse. Ypatingai tai pasakytina apie lietuvių tautą, nepamiršusią šimtmečiais turėto valstybingumo. Šviesiausi tautos protai neleido tam atsitikti. Štai Simonas Stanevičius (1799-1848) nuostabioje odėje „Šlovė žemaičių“ skelbė:
Šimtabalsis garsas lėkė,
Ilgus sparnus plasnodamas,
Šaukė, rėkė nepaliaudams,
Po pasaulį skrajodamas:
„Veizdėk sviete nusiminęs!
Kas ten šiaurėj atsitiko,
Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko“.
„Pražuvime sveikos likusios giminės“ gimnazistų ir studentų asmenyje dar XIX a. pabaigoje jungėsi į būrelius ir stambesnes organizacijas, dalyvavo pogrindinėje prieš kultūrinę ir politinę priespaudą nukreiptoje spaudoje. Įveikdamas turtinius, dvasinius sunkumus, jaunimas siekė išsilavinimo, o baigę studijas Rusijos ar užsienio universitetuose, ieškojo būdų dirbti savo tautos labui.
Palankiai klostantis tarptautiniams procesams 1917 m. rugsėjo mėnesį Vilniuje vykusioje konferencijoje išryškėjo dvidešimt iškilių asmenybių – sukurta Lietuvos Taryba.
Praktiškoje šių laikų visuomenėje ne vienam gali kilti klausimas, ko tie aukštus mokslus išėję, Rusijos imperijos ir Europos platybes regėję, galėję gauti puikiausias tarnybas, daryti karjeras ir gyventi „kaip inkstai taukuose“, viso to atsisakė ir siaubingai pasaulinio karo nuniokotoje Lietuvoje ėmėsi, atrodytų, neįmanomo dalyko – sukurti nacionalinę valstybę.
Liaudies išmintis tvirtina, kad kelią įveikia tas, kuris ryžtasi eiti. Žinoma, liūdna patirtis rodo, kad ne kiekvienam pasiseka įveikti kelionėje pasitaikančius sunkumus. Dvidešimčiai dvasios galiūnų pasisekė – 1918 m. vasario 16 d. jie paskelbė pasauliui apie Lietuvos valstybės atsiradimą.
Savaime suprantama, Vasario 16-osios Aktas nereiškė, kad kitą dieną jau buvo Lietuvos valstybė. Per politinius ir moralinius pasaulinio karo brūzgynus laisvės balsas sunkiai brovėsi. Lietuvių tautai teko dideli išbandymai Nepriklausomybės karuose, bet 1920 m. gegužės 15 d. susirinko Steigiamasis Seimas, priėmęs valstybei gyvuoti reikalingus įstatymus, kurių svarbiausias – 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Dr. Vida Kniūraitė, Istorijos fakulteto dekanė
MČTAU Literatūros fakulteto lankytojų Alfredo Naktinio ir Edvardos Gecevičienės eilėraščiai apie laisvą Lietuvą – Senjoro užrašuose.
