Jei gimdamas žmogus atsineša Dievo dovaną – kūrybos ugnelę, ji lydės visą gyvenimą ir lauks, kada ateis laikas suliepsnoti. Vieniems jaunystėje, kitiems nušvinta brandesniame ar net garbingame amžiuje.
Lietuvoje gerai žinomas Julijos Žemaitės (1845-1894) fenomenas. Nebaigusi mokslų, didesnę gyvenimo dalį dirbusi niekuo su literatūra nesusijusį darbą. Tačiau įžengusi į penktąją dešimtį moteris į rankas paima plunksną ir rašo. Rašo savo malonumui. Pastebėjęs jos rašiniuose kūrybinių gabumų, Povilas Višinskis pataria, paragina atspausdinti jos kūrinius ano meto leidiniuose.
Spaudoje pasirodė pirmasis Žemaitės apsakymas „Rudens vakaras“. Tai buvo raktas į didįjį kūrybos kelią. O tas kelias nebuvo lengvas. Išsilavinimo stoka, vartojamos lietuvių, lenkų, žemaičių kalbos apsunkino, bet nesutrukdė jai eiti kūrybos keliu. Talkininkaujant Povilui Višinskiui, Gabrielei Petkevičaitei-Bitei bei Marijai Pečkauskaitei – Šatrijos Raganai, Žemaitė parašė ir išspausdino 354 apsakymus, apybraižas, pjeses, plačiai žinomus kūrinius „Marti“, „Topylis“, „Petras Kurmelis“, „Sučiuptas velnias“, „Sutkai“. Žemaitė tapo Lietuvos literatūros klasike, prozininke, dramaturge.
Nuo tų laikų daug kas pasikeitė. Daug lietų nulijo, jų vandenys paskandino daug gera ir bloga. Kai kas nugrimzdo amžiams, kai ką išplovė į paviršių. Tik rašytas žodis išliko.
Žemaitei kūrybos ugnelei įsiliepsnoti padėjo draugai, pažįstami. O dabar?
Dabar tas aukuras, prie kurio šildosi daugybė žmonių, yra Trečiojo amžiaus universitetas. Vien tik po MČTAU sparnu glaudžiasi beveik pustrečio tūkstančio pagyvenusių žmonių, ieškančių žinių, užimtumo. kūrybos, šilumos, bendravimo. Dvylika fakultetų, kuriuose kiekvienas gali rasti užsiėmimą pagal savo pomėgius, savo poreikius.
Atverkim Literatūros fakulteto duris. Išgirsime tvirtą ir aiškų Vilijos Jurėnienės balsą, patvirtinantį, kad jos kūrybos šauklys yra MČTAU literatūros fakultetas. Fakultete dėstęs poetas, filosofas užduodavo klausytojams kūrybos namų darbus. Paskaitęs Vilijos apsakymą pasakė: „Tai pavyzdys, kaip nereikia rašyti“. Pradedančiai rašytojai tie žodžiai buvo smūgis – juk baigusi Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Ji atsakė: „ O aš rašysiu!“
Ir ką gi? Vilija pradėjo rašyti turėdama 80 metų. Rezultatas – išleistos keturios autorinės knygos. Sklandi kalba, gražūs sakiniai, įdomus dėstymas, temų įvairovė, patraukiantis veiksmas. O kiek įvairių straipsnių, apybraižų! Įdomūs apsakymai uteniškių „uturka“. Dabar net ir vyresni žmonės primiršę tarmišką šnektą. Vilija įdomiai pasakoja apie tuolaikinio kaimo gyvenimą, papročius, šeimą, gimines, kaimynus bei žmones, kuriuos sutiko gyvenimo kelyje, su kuriais dirbo. Yra parašiusi apybraižų apie įžymius Lietuvos žmones, su kuriais dirbo Lietuvos dailininkų sąjungoje arba su kuriais teko bendrauti. Jos kūryba – tai indėlis į Lietuvos tautosaką, etnografiją.
Rudenį sveikinome Viliją Jurėnienę 98-erių metų sukakties proga, gėrėjomės vis dar skaisčiai degančia jos kūrybos ugnele. Jos talentas – ne tik rašyti, bet mokėjimas bendrauti, kiekvienam surasti gerą žodį, patarimą, jos neišsenkantis humoro, optimizmo jausmas uždega kitus.
Vilijos Jurėnienės paraginta Literatūros fakulteto klausytoja Dalia Judita Vabalienė parašė knygą apie savo tėvą – Lietuvos kariuomenės leitenantą Juozą Sadzevičių ir jo bendražygius. Juozas Sadzevičius buvo vienas iš Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) organizatorių. 1941 metais areštuotas kaip LAF štabo karininkas. Sovietinis karo tribunolas teisė 16 LAF narių, iš kurių aštuoni buvo sušaudyti, tarp jų ir autorės tėvas.
Tai sukrečiantis pasakojimas dukters, kuri liko be jo maža, net neprisimena, koks jis buvo. Neliko prisiminimų, kaip ji sėdėjo ant jo rankų, kaip jis glostė jos mažą galvelę. Dabar dukra surinko po kruopelytę viską, ką galėjo rasti. Kalbino gimines, pažįstamus, klausėsi mamos pasakojimų, varstė archyvų duris – rinko tragišką istorinę medžiagą. Pastatė rašytinį paminklą tėvui, jo bendražygiams, o visai Lietuvai padovanojo įrašą į istorijos puslapį, siekiant Nepriklausomybės. Skaitydami juntame pasididžiavimą tautiečių drąsa, patriotiškumu, pasipriešinimu prieš brutalią jėgą.
2023-2024 mokslo metai MČTAU yra palankūs ir džiuginantys. Į kolektyvą gausiai įsiliejo naujos jėgos, kaip pasakytų sportininkai, „komanda pasipildė gausiai“. Vien į Literatūros fakultetą atėjo 16 naujų klausytojų, norinčių bendrauti su knyga, su tais, kurie ją pamilę, ieškantys žinių, užimtumo, norintys atrasti save bei sužinoti, kaip ir kuo gyvena universitetas, ką nuveikė per tuos beveik 30 metų, kokie siekiai ir planai ateičiai.
O mes, senbuviai, su džiaugsmu ir pasididžiavimu sutikome juos su nauja, ką tik dienos šviesą išvydusia, knyga „Ne vien duona gyvi“ („Ridsales“ kūrybinė spaustuvė, 2023. - 239 p.). Sudarytojai: Jadvyga Miniotaitė, Kristina Danutė Sadauskienė, Jonas Kirtiklis. Redaktorė Vilija Dobrovolskienė. Knygos viršelis sakyte sako – šviesios mintys liejasi į pasaulį. Linksmai nuteikia spalvų gama, sakydama, kad nors ir ne visos šakos žaliuoja, bet stiprybės semiamės iš gimtosios žemės ąžuolo šaknimis.
Tai 27 autorių kūryba, noras pasidalinti savo patirtimi, prisiminimais, išgyvenimais, mintimis. Džiugu, kad vyresnio amžiaus žmonės rašo, kuria. Kilnu, kad vyresnioji karta palieka prisiminimus ateinančioms kartoms. Prisiminimus to istorinio tarpsnio, kurį teko nugyventi ir kuris didžiuosiuose istoriniuose veikaluose neminimas. Nes tai tos vietovės paprastų žmonių gyvenimas, įvykių aprašymas tame laike, toje vietoje. Tuo laikotarpiu vyravę papročiai, įvykiai, žmonių santykiai bei ta atmosfera, kuri teko mūsų kartai. Meilė Tėvynei, gimtam kraštui.
„ Mes dėl tavęs, Tėvyne, kryžių nešėme
Per Sibiro ledynus naktį juodą,
Nes tu be paliovos tolybėje bekraštėje
Mums lyg žvaigždė gimtinėn kelią rodei“. (Jonas Ambrukaitis)
Ryškus emocijų aplinkos įvykių aplinkybių pateikimas lyg kino filme rutuliuojasi skaitant:
„Kas slypi žodyje – GYVENIMAS,
Kūrėjas skyrė
Mums patiems atrasti,
Galbūt padovanotas laikas –
Mąstyti, jausti“? (Vigilija Adomavičienė)
„Iškyla kraujo upės –
jos niekur nepradingo,
jos per kiekvieną šimtmetį
prasiplečia krantus.
Pasaulis nebeatrenka,
kas po jo kojom spindi,
ir eina lyg į šventę
pro pragaro vartus“. (Erminija Deviatnikovienė)
Autoriams nesvetima ir lyrika, juk mes augome lydimi lyrinės poezijos. Dabartinė karta yra nutolusi, bet mūsų kartos žmonės mylėjo ir myli lyriškumą. Lyrika suteikia žmogui švelnumą, gerumą, grožį, jautrumą.
„Buvo vakaras šiltas, saulėtas,
Bangos mėlynos plovė krantus,
Nuėjai mane švelniai palietus,
Aš grįšiu – girdėjau žodžius.
Ir abu mes tada jau žinojom –
Neteisybė tavoj širdyje,
Ritas bangos į naują rytojų,
Kur tavęs ir manęs nebėra“. (Vytautas Grudzinskas)
Ir kaip žmogus gali nerašyti jei: „Visi man nutikę svarbesni ar ne tokie svarbūs praeities įvykiai ir išgyvenimai nepalieka manęs ramybėje, nuolat grįžta, o sugrįžę prašosi užrašomi, nes taip ilgai pabuvę užmarštyje nenori vėl pranykti“. (Vilija Jurėnienė)
Kol „kūrybos ugnelė“ negęsta, kurkime ir rašykime, nes greitai švęsime MČTAU trisdešimties metų jubiliejų. Tai esamiems ir būsimiems klausytojams reikšminga šventė, nes čia gyvuoja betarpiškas bendravimas, kūryba, užimtumas, supratimas – tuo esame gyvi, jaučiamės reikalingi vieni kitiems.
Imkite į rankas širdimi sušildytą knygą NE VIEN DUONA GYVI ir skaitykite!
Bronislava Nainienė, Literatūros fakulteto klausytoja
