Trumpai apie Literatūros fakulteto klausytojų rinkinio „Ne vien duona gyvi“ prozos kūrinius.
Vilija Jurėnienė
Kelis kartus įdėmiai perskaičiau mūsų fakulteto literatų kasmetinę rinktinę solidžiu pavadinimu „Ne vien duona gyvi“. Tokį įpareigojantį pavadinimą pateisinti nelengva, bet tikrai stengtasi. Turiu omenyje prozos dalį, apie kurią ir pasidalysiu savo pastebėjimais. Pradėsiu nuo knygos išvaizdos – ji ankstesniąsias pranoksta ir solidumu, ir spalvingumu. Reikia pripažinti, kad knyga ankstesniąsias pranoksta ne tik išvaizda, bet ir raiškos įvairove. Taigi trumpai stabtelėsiu ties kiekvienu šios knygos prozos autoriumi pavardžių abėcėlės tvarka.
Audronės Andrijauskienės trumpi apsakymai. Labiausiai patiko pirmasis pavadinimu „Džiulija. Gyventi ir išeiti su muzika“. Nieko tame apsakyme ypatinga. Trumpas gyvenimo epizodas svetimoje šalyje, svetimoje šeimoje, neįprastose pareigose, aptarnaujant seną, paliegusią lenkų tautybės čikagietę. Įspūdį paliko ne tai, kad pastaroji šį pasaulį paliko skambant jos mėgstamai muzikai, o paprasčiausios buities detalės ir smulkmenos, iš kurių ir susikalbėjimo tema. Cituoju: „Net ir tą kalbėjimą sunku kalbėjimu pavadinti. Džiulija kurčia.“
Nieko sau situacija, o susikalbėti vis tiek reikia. Tokiai sudėtingai padėčiai apibūdinti užteko dviejų trumpų sakinių. Ilgesnių sakinių prireikia aprašyti sekmadieninėms kelionėms su vyru Stanislovu į atokiau esančią bažnyčią parvežti šeimininkei švenčiausiojo. Apsakymas man labai patiko, nes toks liūdnas jo turinys, o skaičiau visai neliūdėdama, kartais net ir nusijuokdama.
Petro Bivainio trys apsakymai „Bajoro garbė“, „Žlugimas“ ir „Vilniečiai“ apima dviejų šimtmečių Lietuvos istorijos tarpsnį. Skaitant mano galvoje susiplakė datos, įvykiai ir herojai. Daugybė istorinių asmenybių: didikai, bajorai, sukilimo vadai, sukilėliai, plėšikai ir eiliniai miestiečiai. Visi tarpusavyje persipynę, susisaistę giminystėmis ir sutapimais. Cituoju: „Rusų karvedys Suvorovas puolė Varšuvą, išžudė Prahos priemiesčio gynėjus ir gyventojus. Jokūbas Jasinskis žuvo gindamas Varšuvą. Pasibaigė paskutinis bandymas išgelbėti Abiejų Tautų Respubliką. Ji buvo Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasidalyta trečią kartą ir nustojo gyvavusi kaip savarankiška valstybė.“
Citatoje nieko nauja, viskas žinoma iš mokyklinių vadovėlių, bet skaitant tebejauti nuoskaudą dėl taip nesėkmingai susiklosčiusio Tėvynės likimo. Mėginau susivokti, kur tikri istoriniai faktai, o kur literatūriniai pramanai, ir juo labiau gilinausi, juo darėsi aiškiau, kad šie istoriko parašyti apsakymai yra rimta paraiška istoriniam romanui. Žinoma, jeigu bajorų ir bajoraičių Silvos, Solveigos, Alisos ir Nomedos gyslomis imtų tekėti tikras, o gal net ir karštas kraujas, būsimo romano pasisekimas būtų garantuotas.
Gražinos Boguslauskienės apsakymas „Pėsčiųjų karta“. Trumpas bet gražus apie Alfonso Augulio, paauglio iš Gervėčių apylinkių, atvežto į Vilniaus rajono mokyklą, laimingai susiklosčiusį gyvenimą. Esu sužavėta autorės išraiškingu pėsčiųjų kartos apibūdinimu: „Mano karta – pėsčiųjų karta. Dešimt kilometrų pėsčiomis – vaikiškas atstumas: į mokyklą – pėsčiomis, į bažnyčią – pėsčiomis, pas gimines – irgi pėsčiomis. Tik į atlaidus, jei nori pasirodyti, gali važiuoti.“ Taisyklinga lituanistės kalba, ji tarsi piešia išdykėlio paauglio paveikslą, jo nesmerkdama, atlaidžiai ir suprasdama.
Antano Bukausko apsakymas „Kova. Koma“, dedikuotas „Prarastajai kartai“. Žmogus turi tik vieną gyvenimą ir jį pavadinti prarastu, mano manymu, tiesiog nepadoru. Apsakymas parašytas taisyklinga, leisčiau sau pasakyti, net elegantiška kalba. Įdomus ir netikėtas apysakos turinys priverčia susimąstyti, kas esame, kur einame ir kas mūsų laukia, nes pasaulis tapo baugiai atviras visiems planetos gyventojams. Šiuo atveju lietuvis studentas Bartas Londone tampa juokingas, savo mažą šalį pristatydamas kinų mokslininkams. Cituoju:
„– Kiek Lietuvoje gyvena žmonių?
– Dabar turime apie 3 milijonus gyventojų. – Staiga stojo mirtina tyla. Lazdelės kinų rankose sustingo ore. Po minutės pasigirdo kinų juokas. Jie nuoširdžiai kikeno savo plonais balseliais, vis nuleisdami galvas virš lėkščių. Pagaliau Yong, pamatęs sutrikusį Barto veidą, nustojo juoktis ir pasakė:
– Atleisk, mes manėme kad jūs turite keliasdešimt milijonų gyventojų. Išardyti tokią didžiulę valstybę reikėjo atitinkamų pajėgų.“
Nieko nauja. Viskas daug kartų girdėta, bet kad ir girdėta, kinų samprotavimai apie galimą jų viešpatavimą pasaulyje drumsčia nuotaiką, paprasčiausiai erzina. Cituoju: „Be abejo, netolimoje ateityje mes dominuosime pasaulyje. XXI amžiuje atsibus Geltonasis Drakonas, kuris palaipsniui užvaldys pasaulį. Tai yra mūsų legenda arba, vakarietiškais terminais kalbant, vizija, strateginis planas.“ Ramiai, visai nesivaržydamas postringauja Anglijos universitete dėstantis kinų profesorius. Tekstas sukrečia tikriausiai todėl, kad nesinori tokios tiesos įsisąmoninti. Skaityti buvo smagu.
Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė galėtų būti pavyzdys, kaip turėtų atrodyti autoriaus prisistatymas. Daugybę per savo gyvenimą nuveiktų darbų ir faktų ji apibūdina ne tik glaustai, žaismingai, bet ir nenuobodžiai.
Linos apsakymas įmantriu pavadinimu „Ave vita, moriturus te salutat“, paantraštėje vadinamas šiuolaikine pasaka, šią mintį visiškai pateisina. Apsakymo turinys įdomus tik tam tikrai žmonių grupei, kurią įkūnija senas, pavargęs ir gyvenimu nusivylęs vyriškis. Jis, permąstęs savo gyvenimą, pasijunta niekam nereikalingas, atsidūręs prie tuščios suskilusios geldos. Bet padėties nebūna be išeities. Šiuo atveju ta išeitis tai... Cituoju: „Kažkur skaitė, o gal girdėjo – yra šalis, kurioje veikia ypatinga tarnyba, galinti padėti tokiems, kaip jis: padeda žmogui oriai ir džiugiai palikti šį pasaulį. Vyksiu ten. Kiek bekainuotų. Reikia tik viską išsiaiškinti.“
Taip apsakyme prasideda seno nelaimėlio odisėja į galimą lengvą atsisveikinimą su savo, kaip jam atrodė, nevykusiu gyvenimu. Girdėjau, kad apsakymas daug kam iš mūsiškių patiko. Man jis pasirodė kiek per saldus ir per daug ištęstas. Oriai, žinoma, susidarius atitinkamoms sąlygoms, atsisveikinti su savo varganu gyvenimu yra slapta kiekvieno iš mūsų svajonė, todėl verta pagarbos, o pastarosios šiame kūrinyje mažoka.
Nepaisant mano pastabų, apsakymas parašytas įgudusia ranka, kaip tikrai juokinga pasaka, o seniems ir susenusiems – tarsi paguodos prizas.
Dabar atėjo mano pačios eilė su apsakymu „Atsitiktinumas“, bet apie savo kūrinį pačiai kalbėti netinka, nes pasinaudojus šita proga kiltų pagunda nepelnytai jį išaukštinti. Teks susilaikyti.
Taigi Jono Kirtiklio penkių apsakymų ciklas „Sibiro bendraklasiai“. Pradėsiu pasakydama, kad šiuose autoriaus rašiniuose man imponuoja tremties temos traktavimas. Ji be įprastinio patoso, tiesiog sužmoginta, todėl ir labai paveiki. Jonas Kirtiklis yra matematikas, kuriam filologinį išsilavinimą atstoja prigimtinės savybės ir skaitytojo smalsumas. Autorius ištikimas savo pomėgiui įterpti daug citatų, jas plačiai komentuoti ir analizuoti. Ką sugeba tai sugeba, nors mano nuomone, ne citatos ir jų komentarai yra stiprioji Jono Kirtiklio kūrinių pusė.
Visas jas perskaitai, pritari ir užmiršti. Neužmiršti to, ką jis parašo nuo savęs, apie save ir apie tai, kas yra jam artima. Šiuose apsakymuose – apie savo paauglystės dienas Sibiro kaimo mokykloje. Greta auga tokie patys paaugliai berniukai ir mergaitės – tremtinių, prižiūrėtojų ir vietinių gyventojų vaikai. Visi jie skirtingų likimų, auklėjimo, temperamento, bet „savų“, būtent „savų“ tėvų vaikai. Prasideda varžytynės ir kyla nenumaldomas noras pirmauti. Tų vaikų bendravimas ne visada lengvas, dažniau – nuoskaudomis kibirkščiuojantis. Viso šito šurmulio fone jų mokytoja Ana Semionovna, tarsi saulės spindulys, lygiai spindi visiems mokiniams. Vos keli, lyg tarp kitko jai skirti sakiniai skaitančiojo nepalieka abejingo.
Labai graži paskutinio apsakymo pavadinimu „Romantinių jausmų prabudimas“ pabaiga, kuriame naivi paauglystė įgauna naują atspalvį: „Nadia prabilo: „Jonai, ką tu myli?“ Klausimas pakibo ore, nes man atėmė žadą, pakirto kojas, pajutau, kaip raustu.“ Įsivaizduoju paauglės ukrainietės Nadieždos Šatinskajos nusivylimą sužinojus, kad jos nusižiūrėtas klasės draugas išvažiuoja ne tik labai toli, bet ir su visam. Nenorėčiau atsidurti jos vietoje.
Apsakymai parašyti griežtoka, be mažybinių ir malonybinių žodžių, tiesiog vyriška, bet spalvinga kalba. Tiek apie Jono Kirtiklio apsakymų ciklą „Sibiro bendraklasiai“.
Palmyros Tomos Lašienės trumpas apsakymas iškalbingu, oriu pavadinimu „Atlaidumas. Užuojauta. Sąžiningumas“. Autorė trijų lietuvių literatūros klasikų – Jono Biliūno, Šatrijos Raganos ir Vaižganto kūrinių herojų lūpomis kalba apie visų laikų bendras žmonijos padorumo nuostatas, pritaikydama jas mūsų dienų aktualijoms. Rašiniai suasmeninti, jautrūs, nuoširdūs, parašyti gražia lituanistės kalba. Gaila, kad autorė patingėjo parašyti daugiau, o galėjo...
Toliau – Nijolės Riaubaitės šešiasdešimt trys aforizmai įmantriu, išradingu pavadinimu „Jausmų ir minčių virptelėjimai“. Šią autorę pažįstam kaip nuoseklią, dalykišką ir sumanią pasakotoją, kuri šituo kūriniu virto visiškai kitu žmogumi, save atradusi naujoje literatūrinėje plotmėje. Ta plotmė – aforizmai, į kuriuos įsigilinus supranti, kad jie apima daugybę žmogiškosios būties ir buities aspektų. Pripažįstu, kad dauguma aforizmų pamatuoti, prasmingi ir priverčia susimąstyti. Savo įžvalgoms pagrįsti mėginsiu pacituoti tuos, kurie man labiausiai krito į akį ir širdį. Cituoju:
Svarbu iki galo išgyventi kiekvieną akimirką, nieko nepalikti paskui, nes niekas niekada nesikartoja ir negrįžta.
Kiekvienas žmogus išeidamas išsineša ir dalį pasaulio, kuriame gyveno, kurį susikūrė pats ir kurį sukūrė kiti. Išsineša su savimi ir dalį savo paslapčių, kurių taip ir neatskleidė niekam, net patikimiausiam ir artimiausiam draugui – dienoraščiui.
Gyvenimas lyg greitasis traukinys – prabėga ir nelabai ką spėji pamatyti pro skubančius vagono langus.
Kelias į save niekada nesibaigia, niekada mes patys savęs nepažinę iki galo ir išeiname.
Nijolė Riaubaitė neturi filologinio išsilavinimo, bet kalbą įvaldžiusi nepriekaištingai. Skaitai ir jauti to skaitymo skonį, tartum kramtytum lazdyno riešutus. Žodžiai skambėte skamba.
Kristinos Danutės Sadauskienės du skirtingi kūriniai. Pirmas apsakymas pavadinimu „Kitu žvilgsniu. Albinas“ pasakoja gyvenimo kelyje sutikto paauglio, specialiosios mokyklos auklėtinio nesėkmingai susiklosčiusio gyvenimo istoriją. Apsakymas moteriškai jautrus, kupinas užuojautos tam, kurio likimas neglostė, o lemtis buvo tragiška. Jaudinanti ir apsakymo pabaiga: „Perskaičius šią istoriją kolegei Bronislovai Nainienei irgi suskaudo širdį: sudaužyta jaunuolio širdis nesugebėjo kovoti su gyvenimo sunkumais. Vienam, be šeimos, be paramos, be palaikymo išsilaikyti ant šėlstančių gyvenimo verpetų – sudėtinga“.
Antrame apsakyme, teisingiau apybraižoje, ilgu pavadinimu „Atminties akcija Briuselyje: Ištark. Išgirsk. Išsaugok“ autorė dalijasi įspūdžiais, patirtais tremtinių išvykoje į Europos Parlamentą.
Nepaisant rimto kelionės tikslo, kelionės būta smagios, šiltos, suteikusios galimybę daug ką pamatyti, patirti ir išgyventi. Autorė jau nuo pirmųjų kelionės akimirkų atidžiai stebi tiek kelionės draugus, tiek vaizdus pro važiuojančio autobuso langą, tiek tai, ką pamato sustojus nakvynei. Kelionė vingiuoja Lenkijos, Vokietijos keliais, Nyderlandų lygumomis, paverstomis derlinga žeme, o baigiasi Briuselio Europos Parlamento rūmais. Įspūdžiai pasakojami išsamiai, smulkiai, gausiai pateikiama datų, skaičių, vietovių pavadinimų, architektūrinių paminklų ir istorinių garsenybių vardų. Esu tikra, kad norėdama visa tai patikslinti, autorė turėjo gerokai pasirausti turistinėje literatūroje.
Smagūs, nemažiau įdomūs autorės pastebėjimai ir apie šių dienų matytų valstybių kultūros reiškinius, architektūrą ir buitį: „Belgija – šokolado, vaflių, alaus kraštas, kuriame verdama 500 alaus rūšių. Alus išskirtinis, toks geras ir skanus, kaip belgų moterys.“ Šmaikštus belgų gido pastebėjimas tarsi šviežio oro gurkšnis gausybėje datų, skaičių ir faktų. Apybraiža informatyvi ir lengvai skaitoma.
Leopoldo Stanevičiaus noveletė „Tėviškės peizažas“, kuri mane maloniai nustebino, tiesiog papirko paprastumu, kuriuo autorius atseikėja savo gerumo šventiems dalykams: tėvui, delne trinančiam rugio varpą, tėviškės sodybai, palaukėje boluojančioms kaimo moterų skarelėms. Glausta, paprasta, jauku.
Romualdo Šimkūno apsakymas „Kelionių vynas“ papirko netikėtu ir išradingu savo gyvenimo kelionių aprašymu. Apsakymo turinys ir jo pavadinimas, kaip toje patarlėje: atitiko kirvis kotą. Skaitai ir jautiesi lyg iš tikrųjų gertum gerą raudoną vyną. Raudoną, nes autoriaus nukeliautas kelias ryškus ir spalvingas.
Nesvarbu, apie ką rašytų Romualdas Šimkūnas, jis visada lieka ištikimas tiek savo rašymo stiliui, tiek turiniui. Tėviškės miškai, upės ir ežerai. Tik šį kartą tos gamtos ne tik gerokai mažiau, bet ir spalvos ne tokios tirštos. Šis jo apsakymas tiesiog apsvaigina įdomiu matytų vietų įvairiose pasaulio šalyse aprašymu. Įspūdžių nesuskaičiuojama daugybė, bet jiems apibūdinti užtenka poros sakinių: „Gera keliauti akiračio link, nors jo niekuomet nepasieksi. Nauji kraštai, potyriai, jausmai patraukė taip, kad jiems atsispirti jėgų neturi.“
Tiksliau pasakyti neįmanoma. Skaitau šį apsakymą tarsi vynioju ilgą, spalvotą kelionių kaspiną. Keičiasi valstybės, sostinės, kultūra, papročiai. Keičiasi metų laikai ir vaizduojamas laikmetis. Visur žmonės gyvena savo gyvenimus, visur kasdienybė su savo problemomis ir visur švenčiamos šventės. Skaityti buvo įdomu tiek pažintine, tiek literatūrine prasme.
Pabaigai Dalios Juditos Vabalienės miniatiūriniai fragmentiniai apsakymai pasirodė itin patrauklūs. Skaitai ir nenori, kad baigtųsi, nors juose nėra nieko ypatinga – kasdienybė ir daiktai. Nei veiksmo, nei veikėjų, nei problemų, nei intrigos. Tai tik daiktai – kavos servizas, siuvinėtas paveikslas, stalas ir autorei mielos smulkmenos, bet visi jie su savo ištakomis ir istorijomis. Skaitai ir jauti, kad kai kurie iš tų daiktų tarsi įvynioti į spalvotą popierių, kartais net aukso spalvos, kurį išvynioti privalai tyliai, be garso. Paprasčiausiai daiktai, bet skaitytoją pagauna, prikausto dėmesį lyg būtų gyvi. Pamėginsiu šią savo išvadą pagrįsti citatomis vieno iš jų, iš „Stalo“.
Cituoju: „Tėvelio rašomasis stalas. Įsigytas prieš karą, atlaikęs įvairiausias gyvenimo permainas \...\ Stalas be jokių išraitymų, papuošimų – vyriškas stalas. Gaila, kad jis nekalba. Gal ir kalba, bet niekas negirdi. Kiek galėtų papasakoti! Daugybė žmonių prie jo skaitė, rašė, mokėsi. Stalas, kuris reikalui esant virsdavo lova, bufetu...“
Apsakymas baigiasi labai išraiškingu apibendrinimu: „Dabar rašomasis stalas yra restauruotas. Jį pamatę žmonės pagarbiai atsidūsta: „Koks stalas! Bet man tai ne šiaip daiktas, jame įrašytas mano kartos gyvenimas.“
Visi šeši apsakymai parašyti tobula kalba be įmantrybių ir pagražinimų, o skamba taip, kad net aidas ataidi.
***
Šią trumpą Literatūros fakulteto kūrybos rinktinės „Ne vien duona gyvi“ prozos kūrinių apžvalgą baigsiu dekano Jono Kirtiklio įžanginio straipsnio ištrauka, ją interpretuodama savaip: Martynas Liuteris kažkada yra pasakęs: „Net jeigu aš sužinočiau, kad rytoj pasaulis sugrius, aš vis tiek pasodinčiau savo obelį“. Vertėtų ir mums, literatams, pasinaudoti Martyno Liuterio išmintimi ir pasodinti savo obelį, juo labiau, kad iš pono Dievo esame gavę obelų sodinukų. Kas žino, gal kartais iš tų sodinukų dar suspės išaugti obelys, kurios sunokins obuolius, o gal net, kaip toje pasakoje, ir auksinius. Gerai būtų. Mintis verta ne tik dėmesio, bet ir pastangų.
