Aistros dėl meno: kas sprendžia apie kūrinių vertę?

Tad kodėl šiuolaikinis menas kelia tiek aistrų? 2009 metais Vilniuje, Neries krante, projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ kontekste atsiradusi skulptūra „Krantinės arka“ pasižymėjo kontraversiškumu: vieni ją puolė, besipiktindami, kad už valstybinius pinigus pastatomas estetiškai nepatrauklus objektas, kiti besipiktinančiuosius kaltino nesupratingumu ir provincialumu. Ši situacija atskleidžia ir bendresnio pobūdžio problematiką, kurios centre – paties šiuolaikinio meno prieštaringumas. Kas apskritai yra šiuolaikinis menas? Kaip į jį galima žiūrėti? Ko jis nori iš stebinčiojo? Kokia yra šiuolaikinio

meno vieta viso Vakarų meno kontekste žvelgiant per filosofijos perspektyvą? Ko mes

apskritai norime ir tikimės iš meno? Šiuos ir susijusius klausimus savo paskaitoje

ir gvildeno A. Fediajevas. „Pasidalinsiu savo mintimis iš filosofinės perspektyvos“, – sakė jis paskaitos pradžioje.

Lektorius klausė: kokia yra aptariamo vilniečių vadinamo „vamzdžio“ problema? Ir paaiškino: jis pastatytas viešoje matomoje vietoje, sukurtas už valstybinius, tai yra bendrus pinigus ir nesutampa su bendromis, nusistovėjusiomis normomis.

A. Fediajevas aiškino, kas yra meno filosofija, priminė apie tai, kad estetika nagrinėja klausimą, kas yra grožis, ir teigė, kad taip sutapo, jog Vakarų tradicijoje estetika ir meno filosofija persipynė.

Pradėjęs kalbėti apie šiuolaikinį meną, lektorius vardijo, kad tai menas, kuris kuriamas dabar; neturintis nė vieno dominuojančio stiliaus, bet yra stilistinis pliuralizmas; tarpdiscipliniškumas; minėjo konceptualų meną, performansų meną, koliažą; teigė, kad konceptas arba idėja išeina į priekį; nauja tematika vadino galios demonstravimą, feminizmą, antropoceną, aplinkosaugą, LGBTQ… Taip pat sakė, kad atsirado meno „vartojimo“ pokyčiai.

Pasak A. Fediajevo, menas mus provokuoja, kai susikerta su mūsų turimomis meno sampratomis. Todėl iškyla klausimas, kokios yra mūsų meno sampratos ir ko mes norime iš meno. Kaip teigė lektorius, iš meno tikimasi materialumo, daiktiškumo, grožio, idėjos perteikimo. Jis svarstė, ar apskritai verta naudoti tokį apibendrinantį žodį, kaip „menas“, kai kalbama apie muziką, tapybą, skulptūrą, architektūrą, šokį…

Anot lektoriaus, prie dabartinio meno atvedė dinamiškumas, progresyvizmas, tam tikras vystymosi logika; ankstesnių stilių neigimas, manifestiškumas; reprezentacijos nykimas; ribos tarp meno ir ne-meno nykimas; nebe kontempliatyvus žvilgsnis ir taip toliau.

Kaip sakė A. Fediajevas, šiuolaikinis menas – postistorinis, po „meno pabaigos“, dėl to linijinė progreso perspektyva nebetenka prasmės. Lektorius teigė, kad meno bendruomenė nusprendžia, kas yra šiuolaikinis menas, o kas – ne. Patys kūriniai neturi apibrėžiančių savybių.

Tad kaip žiūrėti į šiuolaikinį meną? Kvestionuojant meno prasmę ir sampratą, suvokiant pliuralizmą, priimant, kad koncepcija dominuoja, bet nebūtinai taip privalo būti visur ir visada – apibendrino filosofas.

Vienu metu A. Fediajevas atkreipė dėmesį į savo gertuvę su vandeniu ir klausė, ar tai galėtų būti meno kūrinys. Klausytojai replikavo, kad taip, jei ji būtų eksponuojama parodų salėje, ir ne, kai naudojama tiesiog kaip gertuvė auditorijoje..

MČTAU klausytojai aktyviai dalyvavo svarstant apie šiuolaikinį meną ir paskaitos metu, ir prasidėjus diskusijai, jie ir klausimų turėjo, ir samprotavimų išsakė. Buvo kalbama, kad kai kiekvieną sukurtą dalyką pavadinti menu, turime meno perteklių. Svarstyta apie didelį šlamšto kiekį. Ir ką pasakyti anūkui, klausiančiam, ar „vamzdžiu“ vadinamas kūrinys yra menas. Diskutavusios auditorijos aktyvumas parodė, kad tema labai aktuali ir ji verta turėti tęsinį.

Ši paskaita surengta pagal MČTAU Politikos, teisės ir ekonomikos bei Kultūros fakultetų vykdomą projektą “Vamzdis politika ir senjorai”.

Rasa Pakalkienė

Autorės nuotraukos