1928-05-26 – 2009-08-30
TAU įkūrėjas, rektorius 1995–2009 metais
Medardas Čobotas gimė 1928 m. gegužės 26 dieną Medininkuose. Nuo pat mažumės Medardą supo medikai. Senelis Aleksandras Pranskevičius buvo garsus Vilniaus krašto gydytojas, motina – taip pat gydytoja. Nenuostabu, kad ir Medardo Čoboto didžiausia gyvenimo svajonė buvo tapti gydytoju. Tuo keliu pokario metais jis ėjo ilgai ir sunkiai. Baigęs Kauno farmacijos mokyklą, nesitenkino vien farmacininko darbu ir ruošėsi stojamiesiems egzaminams į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Įstojo 1950 m., mokslus baigė 1956 m., gavęs diplomą su pagyrimu.
Jaunasis gydytojas įsidarbino Vilniaus geležinkeliečių ligoninėje chirurgu, vėliau, atsisakęs chirurgo praktikos, toliau tobulinosi vidaus ligų srityje. Bet širdyje virpėjo troškimas tapti mokslininku. 1960 m. gydytojas buvo pakviestas į Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo institutą eiti jaunesniojo mokslinio bendradarbio pareigas. M. Čoboto tyrinėjimų sritys buvo reumatologija ir gerontologija. Jo apgintos mokslo daktaro disertacijos tema – ,,Reumatinių širdies ydų diagnostika“. Institute M. Čobotas buvo paskirtas moksliniu sekretoriumi, vyr. moksliniu bendradarbiu, o nuo 1975 iki 1990 m. dirbo instituto direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui. Šiuo laikotarpiu M. Čobotas atliko svarbiausius savo mokslinius darbus.
Dr. M. Čobotas buvo iškilus politikas ir visuomenininkas. 1990 m. išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, buvo Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas, Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras. 1992 m. pakartotinai išrinktas LR Seimo nariu Vilniaus Naujamiesčio rinkimų apygardoje. M. Čobotas buvo Nacionalinės sveikatos tarybos prie LR Seimo narys (1998 m.), Švietimo ir mokslo ministerijos dviejų visuomeninių tarybų narys (1999 m.), Sveikatos apsaugos ministerijos neetatinis vyriausiasis gerontologas, Lietuvos gerontologų ir geriatrų draugijos prezidentas.
Daktaras Medardas Čobotas buvo neramios sielos žmogus, svajotojas, naujų idėjų įgyvendintojas. Bestudijuodamas užsienio mokslinę medicinos spaudą susidomėjo trečiojo amžiaus universitetų veikla, ypač Prancūzijoje, ir siekis įkurti tokį visuomeninį universitetą Lietuvoje jam neleido ramiai gyventi. Jis sakė: ,,Senjorai turi daug laisvo laiko, nemažą patirties bagažą, bet, deja, pagarbos ir meilės ne visada tiek, kiek norisi. Žinių troškimas, noras neatsilikti gyvenime labai aktualus į pensiją išėjusiems žmonėms. Neveiklumas šiame amžiaus tarpsnyje – tai ryškiausia priešlaikinio senėjimo, įvairių depresinių būsenų bei mažesnės gyvenimo trukmės priežastis“. Mokslininką jaudino, kad vyresnio amžiaus žmonėms trūksta bendravimo, pozityvaus mąstymo, naujų įgūdžių formavimo. Jis geraširdiškai šio amžiaus žmones vadino ,,aukso fondu“.
1995 m. Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto bendradarbiai nutarė įsteigti Trečiojo amžiaus universitetą. Pirmasis steigiamasis organizatorių ir Vilniaus visuomenės susirinkimas įvyko instituto salėje 1995 m. birželio 15 d. – buvo įkurtas Trečiojo amžiaus universitetas, o daktaras Medardas Čobotas inauguruotas rektoriumi. Kūrėsi fakultetai, atsirado savanoriai dekanai, didžiausiuose Lietuvos miestuose steigėsi universiteto filialai. Rektoriaus buvo pilna visur: jis dalyvavo filialų steigiamuosiuose susirinkimuose, ekskursijose su klausytojais, švenčiant įvairias šventes. Jis nepavargdavo, spėdavo visur, nes TAU buvo jo mylimas kūdikis, kaip jis pats sakydavo. M. Čobotui išėjus amžinybėn 2009 m. rugpjūčio 30 d., Trečiojo amžiaus universitetas buvo pavadintas jo vardu. Jis džiaugtųsi matydamas taip išaugusį universitetą, dalyvaujantį net tarptautinėse programose, rengiantį mokslines konferencijas, didžiuotųsi įspūdingu klausytojų skaičiumi ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.
Medardas Čobotas. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. /Gražina Dagytė. – Vilnius: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas, 2016. – 228 p., su iliustr.