Garbės narių klubo susitikimas buvo skaidrus ir pakylėtas

Prie šventiškai papuošto stalo kiekvieno rankose uždegta žvakelė: daugiaprasmis simbolis, įkvepiantis galvoti ne tik apie bėgantį laiką, bet ir apie dvasinius dalykus. Tad renginio pradžioje nuskambėję kapeliono Vytauto Rapalio maldos žodžiai buvo ir apie laiką, ir apie čia susirinkusius žmones. Žmones, kuriems metai nėra tik skaičiai, kurie su dėkingumu laimina nueitą kelią, kurie supranta, kas iš tiesų turi vertę ir svorį. Kunigas meldė Aukščiausiojo: „malonės ir toliau eiti pasitikint, nešti tai, kas brangu, paleisti tai, kas laikina, ir kiekvieną naują dieną priimti, kaip tylią dovaną“.

Žvakelės sustatytos į vieną indą simbolizavo taip pat ir bendrystę. Kaip sakė kunigas Vytautas Rapalis, jaunystėje skaičiuojame metus, brandoje – darbus, o dabar – žmones, su kuriais norisi būti.

Sveikindama susirinkusius rektorė dr. Zita Žebrauskienė pastebėjo, kad kiekvienas klubo narys pats yra šviesa ir liudija veiklos kokybę bei meilę universitetui.

„Mintis, kad ateina nauji metai, skatina kalbėti apie laiką, apie mūsų amžėjančių senjorų laiką, apie buvimą su jumis“, – sakė kapelionas, parinkęs susitikimui paskaityti prasmingų tekstų iš Koheleto knygos. O kalbėdamas apie amžėjimo ypatumus, kapelionas Vytautas Rapalis sakė, kad senatvė yra derlius, susitelkimas į esmę. „Kai nueini ilgą gyvenimo kelią, nebesinori skubėti, gali pasakyti, kas tapo svarbiau nei anksčiau, ką labiau vertiname: daiktus ar žmones,“ – sakė kapelionas.

Skambėjo šventiniai linkėjimai vienų kitiems, Irena Jonkuvienė pagiedojo giesmę, Nijolė Gradauskienė perskaitė žiemišką Erminijos eilėraštį taip tinkantį prie už lango krintančių snaigių. Išraiškingai Gražinos Jarmalytės skaitomas Bruno Ferrero tekstas apie dovanos svorį papildė gilios išminties kupinus pasisakymus. Apie gyvenimo prasmę kalbėjo Vytis Atkočiūnas, Laimutis Didžiokas pasidalino jį sujaudinusiu šv. Augustino tekstu apie meilę.

Rektorė už nuoširdų vadovavimą klubui padėkojo Laimučiui Didžiokui. Padėkų buvo ir Vidai Kniūraitei už rūpestį klubo nariais, už skambučius jiems, už pakvietimus į renginius bei klubo formalumų tvarkymą. O garbės lektorė Vida Kniūraitė Garbės narių klubą įvardino kaip MČTAU veiklos viršūnę.

Pokyčiai neaplenkė Garbės narių klubo baigiantis metams. Laimutis Didžiokas prisipažino, kad jam per sunku vadovauti klubui, tad rektorė pristatė ir būsimą vadovę – garbės dekanę Teodorą Dilkienę.

Kalbėtasi ir apie būsimus metus, galimas veiklas, dalintąsi prisiminimais, linkėta sveikatos ir laimingų metų. Jauki, nuoširdi, kupina išminties popietė ant metų slenksčio subūrė mūsų universiteto elitą, atminty saugantį daug MČTAU istorijos puslapių, dar vienam prasmingos bendrystės susitikimui.

Lilija Smalakienė

Autorės nuotraukos