Kaip senjorai mokosi kitose šalyse

Unikalus universitetas

Trečiojo amžiaus universitetas – tai savarankiška, savanoriška visuomeninė organizacija, neformaliojo suaugusiųjų švietimo institucija, savo veikla užtikrinanti vyresnio amžiaus žmonių mokymąsi visą gyvenimą, jų įtrauktį į visuomenę ir aktyvų dalyvavimą visuomenės nuomonės formavimo bei sprendimų priėmimo procesuose.

Tai unikalus universitetas, kurio įvertinimų nerasime jokiose universitetų reitingų lentelėse. Reitingą jam gali suteikti tik pati universiteto bendruomenė. Šio universiteto unikalumą gražiai atskleidė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Sveikindamas Medardo Čoboto TAU bendruomenę jubiliejinių 2024/2025 mokslo metų pradžios proga, Prezidentas savo šventiniame sveikinime rašė: „Drįstu teigti, kad tai yra geriausias kada nors gyvavęs universitetas, kuriam nereikia puikuotis ir užimti pirmų vietų universitetų reitingų lentelėse. Čia siūlomos studijų kryptys negali būti išmatuojamos jokiais reitingo taškais, o veiklos meno kolektyvuose ar aktyvioje sportinėje veikloje nusipelno didžiausios padėkos. Vyresnio amžiaus žmonės čia gali užsiimti mėgstama veikla, bendrauti, keliauti, džiaugtis, augti ir skleistis. Mane žavi visos Jūsų iniciatyvos ir asmeninės pastangos mokytis naujų įgūdžių, puoselėti tradicijas, didinti visuomenės solidarumą ir draugiškumą.“

TAU veiklos modelis: prancūziškas ar britiškas

Trečiojo amžiaus universitetas Lietuvoje prieš tris dešimtmečius buvo kuriamas remiantis Prancūzijos patirtimi. Jo įkūrėjas ir pirmasis rektorius – gydytojas, gerontologas, Nepriklausomybės akto signataras dr. Medardas Čobotas. Tačiau Europoje labai populiarus ne tik prancūziškasis, bet ir britiškasis šių universitetų modelis. Kuo jie skiriasi?

Prancūziškasis modelis: universitetas universitete

Trečiojo amžiaus universitetas, įkurtas Prancūzijoje 1973 metais kaip mokymosi visą gyvenimą forma, buvo atviras visiems sulaukusiems pensinio amžiaus ir norintiems toliau mokytis. Klausytojams nebuvo keliami jokie kvalifikaciniai reikalavimai, nereikėjo laikyti stojamųjų egzaminų. Tačiau ir baigtos studijos negarantavo jokios formalios kvalifikacijos įgijimo.

Žodis „universitetas“ reiškia sąsają su aukštojo mokslo institucija – pagal prancūziškąjį modelį trečiojo amžiaus universitetai yra glaudžiai susiję su tradiciniais universitetais, dažniausiai – valstybiniais, kuriuose senjorų universitetai buvo įkuriami kaip atskiros katedros ar fakultetai. Toks modelis turi savų privalumų – trečiojo amžiaus universitetai gali naudotis tradicinių universitetų ištekliais – auditorijomis, kabinetais, informacinių technologijų įranga, dėstytojais.

Visuose Prancūzijos trečiojo amžiaus universitetuose išlaikomi aukšti akademiniai standartai. Paprastai atviros paskaitos derinamos su galimybe išklausyti tam tikrus tradiciniuose universitetuose vedamus kursus ir dalyvauti įvairiose veiklose. Senjorams neišduodami jokie diplomai, pažymėjimai ar dalyvavimo sertifikatai, nes pirmiausia akcentuojama mokymosi vardan mokymosi visą gyvenimą idėja atmetant oficialių kvalifikacijų suteikimo galimybę.

Prancūzijoje švietimą finansuoja valstybė, įskaitant ir mokymąsi visą gyvenimą, kurį dar gali remti ir savivaldybės.

Britiškasis modelis: „Mokytojai mokosi, o besimokantieji moko“

Jungtinė Karalystė dešimtmečiu vėliau pasirinko vadinamąjį savarankiškąjį (angl. self-mobilising) modelį, kuriuo remiantis studijų procese naudojamasi pačių vyresnio amžiaus žmonių turimais įgūdžiais, savipagalbos, bendradarbiavimo, dalijimosi žiniomis, paslaugomis principu.

Su tradiciniais universitetais trečiojo amžiaus universitetai nėra susiję. Pagal britiškąjį modelį žodis „universitetas“ pavadinime vartojamas prigimtine prasme, kai žmonės susirenka dalytis žiniomis ar jų įgyti visomis įmanomomis mokymosi formomis. Vietos bendruomenės nariai savo iniciatyva susivienija, kad patys organizuotų savo veiklas pagal jų pačių poreikius ir spręstų jiems rūpimus klausimus. Dalijantis žiniomis ir patirtimi, laikomasi nuostatos, kad mokymasis vyresnio amžiaus žmonėms yra saviraiška, savirealizacija ir malonumas, o ne kvalifikacijos siekimas. Pagal šį modelį „mokytojai mokosi, o besimokantieji moko“ – tarp jų nėra skirtumo, nes ir vieni, ir kiti yra to paties senjorų universiteto nariai. Už paslaugas, kurias nariai suteikia vieni kitiems, nemokami jokie atlyginimai ar honorarai.

Jungtinėje Karalystėje nėra jokio įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio senjorų išsilavinimą ar mokymąsi visą gyvenimą. Šalies vyriausybė tiesiogiai neprisideda ir nėra atsakinga už senjorų švietimą ir menkai dalyvauja trečiojo amžiaus universitetų judėjime.

Trečiojo amžiaus universitetų Europoje įvairovė

Tam tikrų mokymosi visą gyvenimą ypatumų yra ir kitose šalyse.

Lenkijoje iš pradžių trečiojo amžiaus universitetai buvo organizuojami prie tradicinių universitetų kaip kursai senjorams. Vėliau paplito britiškasis modelis. Dažniausia forma – universitetai, veikiantys savarankiškai kaip asociacijos. Jų veikla dažniausiai finansuojama iš nario mokesčio.

Pirmasis trečiojo amžiaus universitetas Lenkijoje įkurtas 1975 metais. Lenkijos valstybė nefinansuoja senjorų universitetų, jie dažniausiai išsilaiko iš nario mokesčio, subsidijų, savivaldybių biudžeto subsidijų, dotacijų, fondų.

Čekijoje trečiojo amžiaus universitetas yra mokymosi visą gyvenimą programa, teikianti neprofesinį išsilavinimą ir skirta vyresnio amžiaus žmonėms. Pabaigus kursus, kurie trunka vieną semestrą ir kuriuos veda profesoriai, mokslų daktarai, rengiama diskusija, reikia parašyti esė ar kitą darbą. Per ketverius metus baigus šešis programos kursus, senjorai gauna baigimo pažymėjimą, kuris iškilmingai įteikiamas Karolio universitete. Greta pagrindinės programos Čekijos trečiojo amžiaus universitetuose rengiami teminiai kursai, mokomasi kalbų, informacinių technologijų. Kursai dažniausiai mokami. Norintieji tęsti studijas gali stoti į absolventams skirtą kursą.

Vokietijoje trečiojo amžiaus universitetai yra integruoti į tradicinius universitetus ir yra aukštojo mokslo sistemos dalis. Nemažai kliūčių norintiems studijuoti vyresnio amžiaus žmonėms kelia formalieji stojimo reikalavimai (priimami tik turintys universitetinį išsilavinimą) ir šių universitetų kaip akademinių institucijų įvaizdis. Trečiojo amžiaus universitetai nėra savarankiškos institucijos, jos dažniausiai finansuojamos iš tradicinių universitetų biudžeto. „Studijų programa pagyvenusiems piliečiams“, „Studijos 50 plius“ ir kitos studijų programos skirtos parengti vyresnio amžiaus žmones, kad jie aktyviai įsitrauktų į pilietinę veiklą, galėtų atlikti garbės pareigas arba taptų senjorų mokytojais.

Suomijoje nemaža dalis senjorų dalyvauja mokymuose visą gyvenimą. Šioje šalyje yra senos liaudies mokyklų tradicijos. Suomijoje veikia specialūs ugdymo ir švietimo centrai vyresnio amžiaus žmonėms, susiję su tradiciniais universitetais. Įprastai trečiojo amžiaus universitetai yra Atvirojo universiteto dalis, čia gali studijuoti visi norintys pagyvenę žmonės.

Pirmasis trečiojo amžiaus universitetas Suomijoje įkurtas 1985 metais. Valstybė padengia apie pusę nemokamo ugdymo organizacijų (liaudies mokyklų, mokymosi centrų, vasaros universitetų) išlaidų, likusią finansavimo dalį sudaro mokesčiai už mokslą ir švietimo įstaigų savininkų lėšos. Ugdymas neformalus, galima mokytis kalbų, tobulintis meno, kultūros srityse.

Visų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, veikiančių trečiojo amžiaus universitetų pagrindinis siekis – užtikrinti senjorams tęstinį mokymąsi, kultūrinę veiklą bei įvairaus pobūdžio ugdymą, skatinantį atvirumą naujoms idėjoms, bendravimą panašių interesų ir pomėgių žmonėms. Taip siekiama ugdyti atitinkamą vyresnio amžiaus žmonių elgseną ir gyvenimo būdą, padedančius spręsti senėjimo keliamus psichologinius, fizinius bei pastaruoju metu iškilusius visuotinės skaitmenizacijos iššūkius.

Jadvyga Miniotaitė

Rasos Pakalkienės ir Lilijos Smalakienės nuotraukos