
Po Liutauro Degėsio paskaitos: dangaus skliautas, pilnas žvaigždučių
Noriu pasidalyti mintimis, kilusiomis po Literatūros fakulteto svečio poeto, rašytojo publicisto, mokslinių straipsnių autoriaus Liutauro Degėsio paskaitų, skirtų kūrybai, o šiuo konkrečiu atveju – rašymui. Paskaita įvyko šių metų kovo 19 dieną.Sėdėjome įsitempę kaip stygos, manau, visi be išimties, nes daugelis dalykų ir tiesų, kurias išgirdome, buvo mums per daug netikėtos ir sunkiai suvokiamos.
Iš prigimties filosofas, paskaitos autorius mėgino mums įteigti, kad viskas žmogaus gyvenime, taip pat ir kūryba, telpa galvoje, smegenų labirinte. Žmogus privalo pažinti pirmiausia save patį ir jį supančią tikrovę, o rašymas padeda prie to pažinimo priartėti. Save pažįstame labai menkai. Turime stengtis pažinti kuo labiau ir visomis proto išgalėmis stengtis keistis, nes tikrovė ir pasaulis keičiasi. Nesvarbu, ką rašantieji berašytų – ar apie tai, ką žino, ar apie išsigalvotą gyvenimą, yra išrinktieji, likimo apdovanoti. Kūryba apskritai leidžia kūrėjams atsiverti, leidžia manyti, kad galėjo būti „kitaip“, netgi nenuspėjamai. Mąstymą privalome keisti, nes to reikalauja nuolatos kintanti tikrovė. Nesikeisdami liksime už borto. Pasensime kartu su savo amžiumi. Pasenti gali ir jaunas žmogus, kuris nesistengia artėti prie ateities pažinimo. Ateitis – tai ne praeitis ir ne dabartis. Ji mums tik siekiamybė.
Tai, ką čia parašiau, yra primityvi paskaitos interpretacija, kurios klausiausi labai dėmesingai, nes nesu abejinga Liutaurui Degėsiui, kurį pažįstu jau dvidešimt metų, tada dar jauną, labai energingą, originalų ir drąsų rašytoją eseistą, mūsų Literatūros fakulteto mecenatą. Jo iniciatyva prasidėjo fakulteto kasmetinės rinktinės leidyba. Šioje rinktinėje gali pasireikšti ir tie mūsų fakulteto klausytojai, kurie dar nėra išleidę personalinių knygų, ir tie, kuriems rašymas yra kasdienybė.
Ką tik perskaičiau paskutinį Liutauro Degėsio romaną „Sapnuojantys nemiega“. Romanas labai netikėtas tiek turiniu, tiek rašymo stiliumi. Esu skaičiusi ir visai kitokį jo romaną. Pastarąjį skaityti buvo ir įdomu, ir sunku, nes jame labai daug filosofinių pasvarstymų, tokių kaip, pavyzdžiui, „O galėjo būti ir kitaip“. Skaitai ir supranti, kad žmogus su savo protu, su savo gebėjimu keistis yra nepakartojamas egzempliorius Visatoje. Kokie mes visi, tiek rašantys, tiek skaitantys, esame skirtingi. Tikras dangaus skliautas, pilnas mažų žybsinčių žvaigždučių.
Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Kristinos Sadauskienės, Rasos Pakalkienės ir Vilijos Jurėnienės asmeninio albumo nuotraukos






