Religija ir politika

Katedros vedėjas, pristatydamas pranešėją ir šios dienos temą, iškėlė problematiką: kur religijos ir politikos sąlyčio taškai, kur vyksta kibirkščiavimas.

Šiuolaikinės demokratinės valstybės pripažįsta žmonių valdžią žmonėms. Demokratinė valstybės valdymo raida nuo tiesioginio piliečių dalyvavimo Senovės Graikijoje iki šiuolaikinių atstovaujamųjų parlamentinių respublikų vyko ilgai. Antikinė polio demokratija Graikijoje truko apie tris šimtmečius. Graikai tikėjo, kad žmogus yra politinis gyvūnas. Pats žodis „politika“ kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio politike, reiškiančio „valstybės valdymo meną“ arba mokslą, kuris buvo susijęs su graikų miestu-valstybe (polis) ir piliečių gyvenimu (polites). Graikų poliai turėjo ir savo dievus, kuriems statė šventyklas ir aukojo aukas. Krikščionybė graikams ir romėnams buvo didžiausias politinio mąstymo sukrėtimas. Romėnai krikščionybę įtvirtino nepasiruošę. Krikščionybė politiką padarė antraeiliu ar trečiaeiliu dalyku. Pirmosios krikščionių bendruomenės buvo nusigręžusios nuo politinio gyvenimo. Vėliau krikščionybė įsitvirtino Vakarų Europoje, Bažnyčia tapo galinga, netgi politine jėga. Bažnyčia visada siekė įtakos žmonėms. Žmones galima valdyti be politinės valdžios, per tikėjimą kilniais tikslais. Vyskupas Motiejus Valančius neturėjo valdžios, bet žmonės klausė ne caro, o vyskupo. Sąjūdžio laikais bažnyčia palaikė žmonių laisvės siekius, priminė, kad yra kažkas svarbesnio už politinę bendruomenę. Bažnyčia pažadino ir nacionalinius jausmus. Nacionalizmas artimas lietuvio širdžiai – kaip savasties išsaugojimas. Ir tai nieko smerktino. Modernus nacionalizmas neįsivaizduojamas be reformacijos. Ji paskatino religinių knygų vertimą į lietuvių kalbą. Tautinių jausmų žadintojais buvo poetai kunigai Maironis, Baranauskas.

Ideologinis mąstymas radosi kaip krikščioniško mąstymo kopijos, pamėgdžiojančios religinį mąstymą. Iš naujų pilietinių religijų arba ideologijų iškilo partijos. Partijos ir dabar aktyviai dalyvauja politikoje. Politinių ideologijų atstovai nekantrauja pakeisti pasaulį. Savo svarbiausia dalimi krikščionybė yra apolitiška. Ji moko į viską žiūrėti Dievo akimis, o ne politikuoti ir kurti ideologijas. Tikėjimas Dievu yra tikėjimas, o ne sąlygų Dievui kėlimas.

Religija ir politika – dvi visuomeninės gyvenimo sritys, kurios dažnai susikerta formuojant vertybes, įstatymus ir viešąją nuomonę. Politika siekia tvarkyti bendrą gėrį ir valstybės gyvenimą, o religija orientuota į žmogaus dvasinį ir moralinį gyvenimą. Jų santykis įvairiose visuomenėse kinta: nuo griežto atskyrimo iki glaudaus bendradarbiavimo siekiant etinių tikslų. Islamas ir judaizmas neskiria pasaulietinės ir religinės valdžios – politinė bendruomenė yra ir religinė bendruomenė. Krikščioniškuose kraštuose šios valdžios atskirtos. Izraelis – Dievo pasirinkta tauta, kuriai Dievas davė įstatymą. Korane žmogaus gyvenimas yra reglamentuotas. Žmonės nepasimestų, jei neliktų politinės valdžios. Žydai ir islamas galėtų išvengti politinio valdymo. Žydų Dievas yra nacionalistas, o krikščionių – kosmopolitinis. Krikščionių Dievo karalystė – žmonių bendruomenė, galinti peržengti politinius slenksčius.

Politinė patirtis visiškai skiriasi nuo to, kas vyksta su vidiniu žmogumi, tuo nematomu „aš“ – neregimu, nesuprantamu. Jį mato tik Dievas. Politikai peržengia ribą teisdami žmogų. Vaizduoja galingus, nors tokie nėra.

Religijos ir politikos santykyje susiformavo mąstymo struktūra pagal posakį „Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“. Bažnyčia prisitaiko prie esamos valdžios. Šiandien demokratija neturi jai priekaištų. Nors Lietuvos valstybė yra atskyrusi save nuo religijos, bet politikai Seime prisiekia: „Tepadeda man Dievas“. Ką Dievas gali padėti netikinčiam nei Dievu, nei savo žodžiu politikui? Pradeda ryškėti, kad valstybei prireiks bažnyčios pagalbos. Lietuvoje niekas negali pakeisti to, ką duoda Bažnyčia. Visos švietimo reformos yra akligatvyje. Negali prasidėti jokia švietimo reforma, nežinant, kokį žmogų siekiama išugdyti. Dabar panašu, kad žmogus ruošiamas tik tam tikroms funkcijoms atlikti, nemokantis paklusti, kritikas viskam, bet ne kūrėjas. Šiandien jaunojoje kartoje neliko sutarimo dėl elementariausių etinių dalykų. Kiekvienas jaučiasi dievas, įstatymas, turintis savo moralinius dalykus. Jaunoji karta nutolo nuo krikščioniškų moralės normų. Modernusis menas šiandien ne vaizduoja pasaulį, bet kuria atskirą prasmių tikrovę. Nelieka dorybę ir ydą, ištikimybę ir išdavystę, meilę ir pornografiją skiriančios ribos. Modernioji kultūra pamažu virsta dideliu moraliniu pasimetimu. Demokratinė visuomenė dabar nežino elementariausių dalykų: kas yra šeima, moteris, religija, kur turi sustoti žmogaus valia. Parlamentarai ne reprezentuoja piliečius, kaip oficialiai teigiama, bet įrodinėja savo pačių reikalingumą. Parlamentas tapo teatru su pliauškomis ir patyčiomis.

Akademikas Alvydas Jokubaitis paskaitos pabaigoje nepateikė optimistinės ateities prognozės. Tuos moralinius išteklius, kuriuos turėjome, vykdydami reformas, iššvaistėme. Nežinome, kaip atkurti. Mes tapome panašūs į parazitus – siurbiame syvus, kol gyvi. Turime labai daug laisvės, kiek niekada neturėjome, bet neturime supratimo apie ją. Vakarų visuomenė pasiekė labai aukštą išsivystymą įvairiose srityse, bet smuko moralė. Šiame pasaulyje yra trys valdžios – gamtos (jos nenugalėsi), Dievo ir žmonių (Homo homini lupus est). Dar neaišku, kaip mus paveiks dirbtinis intelektas. Mes patekome į savo pačių susikurtą valdžią, kuri staiga iškilo virš mūsų. Nuosekliai priėjome prie to, kad mus valdo tam tikros kultūrinės, ekonominės aplinkybės, kurios iškilo virš mūsų.

Dalia Sinkevičienė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos