
78-erių Dalinkevičius namie sėdėti nesiruošia: kol pastovi ant kojų, turi judėti pirmyn
Gediminas Dalinkevičius – smuikininkas, Kauno kamerinio orkestro įkūrėjas ir buvęs Seimo narys, šiuo metu pasinėręs į pedagoginę veiklą: jis tvarko trečiojo amžiaus universitetų organizacinius reikalus ir veda paskaitas. Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga G. Dalinkevičius senjorus ragina imtis veiklos, užuot sėdėjus prie lango: pradžioje išsijudinti gal ir bus nelengva, bet vėliau tai tikrai suteiks džiaugsmo, rašoma naujienų portale LRT.lt.
– Ar jūs, neseniai sulaukęs 78-erių, dar niekuomet nepagalvojote, kad jau atėjo metas pailsėti ir pagyventi ramiai?
– Manau, toks klausimas kyla dėl kartų skirtumų. Darbingo amžiaus žmonės dažnai gyvena labai įtemptu tempu, pervargsta ir galvoja, kaip būtų smagu sėdėti ir nieko neveikti, išėjus į pensiją. Bet nieko neveikimas tikrai nėra vertybė.
Esu matęs daug žmonių, kurie sėdi, žiūri pro langą ir tyliai gęsta, ir mačiau jų bendraamžių, kurie gęsta, jodinėdami žirgais. Atsiminkime istoriją: Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas žuvo, nukritęs nuo arklio, kai jam buvo 80 metų, vadinasi, jis dar jodinėjo. Jogaila, būdamas 74-erių, susilaukė įpėdinio. Taigi, esu įsitikinęs, kad tie, kurie dar pastovi ant kojų, turėtų judėti į priekį, užuot žiūrėję pro langą.
– Taigi, ir jūs pats judate, ir kitus pensinio amžiaus žmones norite išjudinti, kviesdamas juos nuo spalio pradėti studijas trečiojo amžiaus universitete?
– Esu Nacionalinės trečiojo amžiaus universitetų asociacijos vykdantysis direktorius ir Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto prorektorius, sakyčiau, kad tai yra socialinis judėjimas, mano tikslas – kuo labiau jį sustiprinti. Ieškau kontaktų, kaip tą padaryti.
Juk mūsų visuomenė sensta ir vyresniems žmonėms tikrai reikia veiklų. Juolab kad dabar jau nebėra tokio gero susikalbėjimo tarp kartų, tokios senelių ir anūkų bendrystės, kaip seniau. Labai jaučiamas susvetimėjimas, be to, nemažos dalies žmonių vaikai yra iškeliavę į užsienį. Senjorui tikrai gresia likti vienam, sėdėti ir žiūrėti pro tą langą – pasikartoju, nes man tai vienas liūdniausių įvaizdžių.
Plačiau – LRT.lt svetainėje