
Per konferenciją buvo gilinamasi į europietišką tapatybę
Lapkričio viduryje MČTAU surengta konferencija „Aš ir mano šeima – europiečiai“, kuri užbaigė projektą „Europietiška tapatybė kartų akimis“. Renginio tikslas - ne pateikti galutinį atsakymą, o sukurti prasmingą bendrą pokalbį apie tai, kiek jaučiamės lietuviai ir europiečiai, kiek Europa mums svarbi.Projekto vadovas, MČTAU Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto (PTEF) dekanas dr. Vitalius Skaržinskas pateikė informaciją apie projektą „Europietiška tapatybė kartų akimis“, po to skambėjo dr. Egidijaus Vareikio pranešimas „Kas jungia europiečius be žemyno pavadinimo?“, NTAUA prezidentės ir MČTAU rektorės dr. Zita Žebrauskienės pranešimas buvo tema „TAU – šiuolaikinio, europietiško senjoro mokykla“, PTEF Diskusijų klubo vadovė Birutės Pečiulevičiūtė kalbėjo „O kokie mūsų MČTAU klausytojai?“ tema ir pristatė rezultatus apklausos, kaip ir ar Lietuvos buvimas Europos Sąjungoje (ES) paveikė jų šeimas ir pačių asmeninę tapatybę.
Europa kaip diskusijos objektas
Projekto vadovas dr. Vitalius Skaržinskas pabrėžė, kad tokia temos reikalingos, nes vien teorinės kalbos apie institucijas, Europą ar europiečius neatsako į gilesnius tapatybės klausimus. Todėl kad Europa gali būti vertinama kaip sudėtinga, prieštaringa ir nevienalytė erdvė, kurios negalima apibrėžti vien tik pozityviais ar vien tik negatyviais vaizdiniais. Tad toks aptarimas svarbus visiems kartu. „Svarbus gilesnis supratimas apie Europos idėją, jos vietą mūsų mąstyme ir bendrame veikime“, – teigė projekto vadovas.
Vertybinis, civilizacinis ir strateginis pasirinkimas
Dr. Egidijaus Vareikio pranešimas tema „Kas jungia europiečius be žemyno pavadinimo?“ turėjo daug potemių. Viena svarbesnių pranešimo dalių – apie Lietuvos geopolitinę tapatybę, Europos sampratą, istorinių žemėlapių reikšmę, Vakarų ir Rytų Europos skirtis, europietiškumo idėją bei šiuolaikinio saugumo politiką. Kalbėtojas rėmėsi asmeninėmis patirtimis, istorinėmis analogijomis ir kultūrinėmis nuorodomis, kad argumentuotų pagrindinę mintį: Lietuva turi būti suvokiama kaip nepriklausoma Vakarų Europos valstybė, o geopolitinė orientacija nėra vien geografinis klausimas – tai vertybinis, civilizacinis ir strateginis pasirinkimas.
Egidijus Vareikis daug dėmesio skyrė tam, kaip Europa buvo apibrėžiama skirtingais istoriniais laikotarpiais, kaip keitėsi ribos, kaimynystės ir civilizacinės zonos, bei kodėl Lietuvos savivoka negali būti pasyvi ar provinciali. Taip pat kėlė klausimus apie pinigų, galios, žemėlapių ir politinių organizacijų fikcijas bei realybę. Pabaigoje dėmesys krypsta į karą, atgrasymą, visuotinę gynybą ir NATO tapatybę – ar ši organizacija pirmiausia grindžiama vertybėmis, ar geografija.
Viena ryškiausių vėlyvosios pranešimo dalies temų – šiuolaikinė saugumo politika ir karo prevencija. Lektorius kritiškai vertino populiarią formuluotę „ruoštis karui“, jei ji suprantama paviršutiniškai. Jo požiūriu, jei valstybė rengiasi prevencijai, atgrasymui ir daro viską, kad karo nebūtų, tai nėra karo troškimas – tai karo nebuvimo sąlyga.
Anot pranešėjo, Lietuvai nepakanka formaliai būti Europoje – reikia nuosekliai mąstyti ir veikti kaip Vakarų politinės civilizacijos daliai, gebančiai gintis, atgrasyti ir neapsiriboti siauru gynybiniu mąstymu.
Egidijus Vareikis taip pat svarstė apie tautinę, regioninę ir europinę tapatybę, lygina Lietuvos, Žemaitijos, Ukrainos, Rusijos ir kitų Europos regionų savivoką, o pagrindinę mintį suka apie tai, kaip žmonės suvokia savo politinį ir civilizacinį priklausymą. Daug dėmesio skiriama Rusijos ir Ukrainos karo aiškinimui ne vien karine, bet ir mentaliteto, imperinės vaizduotės bei istorinės geografijos prasme. Taip pat aptariamas Europos ribų klausimas, Maskvos valstybės ir imperijos santykis su Europa bei tai, kodėl Ukraina Rusijai yra egzistencinės svarbos objektas.
Rusijos požiūris į Ukrainą akivaizdus: imperinis mąstymas Ukrainą traktuoja ne kaip pilnavertę valstybę, o kaip „savą“ civilizacinę erdvę, kuri neturi teisės egzistuoti atskirai. Rusijos karas vyksta ne tik dėl teritorijos ar Donbaso, bet dėl imperinio statuso išlaikymo.
Todėl Europa turi išgryninti savo civilizacinę ribą, atsisakyti migloto požiūrio į Rusiją kaip savaime europinę valstybę. „Europa turi ne tik kalbėti apie ribas — ji turi suprasti, kur baigiasi jos civilizacinė erdvė“, – mano lektorius.
Egidijus Vareikis taip pat kalbėjo apie tai, kad Europoje daug žmonių turi keliagubą savivoką: regioninę, tautinę ir europinę. Tai normali europinė patirtis. Dauguma žmonių pirmiausia save suvokia per valstybę ar tautą, tik po to — kaip europiečius. Tai svarbu turint galvoje solidarumą, karą ir politinį apsisprendimą Europoje.
Tikslas – mažinti atskirtį ir didinti įtrauktį
Rektorė dr. Zita Žebrauskienė per savo pranešimą kalbėjo apie trečiojo amžiaus universitetų judėjimą Lietuvoje, ypač apie MČTAU raidą, paskirtį, socialinę reikšmę ir ateities kryptis. Rektorė priminė šio universiteto istorinę kilmė, pateikė europinius pavyzdžius, pristatė organizacijos pasiekimus, kalbėjo senėjančios visuomenės iššūkiai, vyresnio amžiaus žmonių mokymosi visą gyvenimą naudą, savanorystę, skaitmeninį raštingumą, sveikatinią, kultūrinį ir pilietinį aktyvumą bei valstybės institucijų požiūrio į senjorus svarbą.
Zita Žebrauskienė teigė, kad trečiojo amžiaus universitetas nėra vien neformaliojo švietimo įstaiga, o platus pilietinis vyresnio amžiaus žmonių judėjimas, kuriantis bendruomenę, mažinantis atskirtį ir stiprinantis visuomenę.
Rektorė pasakojo, kad Europos trečiojo amžiaus universitetai atsirado anksčiau nei Lietuvoje. Pažymėjo, kad skirtingose šalyse modeliai skiriasi: Belgijoje ir Didžiojoje Britanijoje tokie universitetai dažniau veikia prie tradicinių universitetų, kur dėstytojai skaito paskaitas senjorams, o Prancūzijoje susiformavo labiau savarankiškas modelis. MČTAU pasirinko pastarąjį modelį.
Zita Žebrauskienė priminė, kad universiteto steigimo iniciatyvą 1995 m. pateikė signataras Medardas Čobotas. Ir 1995 m. birželio 12 d. universitetas buvo oficialiai įregistruotas. Šiuo metu jau atšvęstą 32 mokslo metų pradžia.
Rektorė atskleidė, kad universitetas gavo žinią apie Kristoforo statulėlės skyrimą už socialinę veiklą. Teigė, kad tai yra visos MČTAU bendruomenės nuopelnas.
„Visuomenė sparčiai sensta, o valstybė, verslas ir patys žmonės tam nepakankamai pasiruošę. Ilgėjanti gyvenimo trukmė sukuria poreikį ne tik gyventi ilgiau, bet ir gyventi prasmingai, oriai, aktyviai“, – kalbėjo pranešėja.
Ji tęsė, kad reikia mažinti atskirtį, didinti įtrauktį ir formuoti aktyvaus senėjimo politiką. Per universitetus, tarybas, asociacijas ir projektus stiprinti žinią, kad vyresni žmonės gali būti svarbi visuomenės kūrimo jėga.
Zita Žebrauskienė akcentavo, kad senjorų „mokyti“ tradicine prasme nereikia, tačiau jie noriai mokosi to, kas jiems aktualu ir prasminga. Jie mokosi prisitaikyti prie naujų technologijų, prie besikeičiančios visuomenės, prie savo poreikių.
Rektorė pabrėžė, kad MČTAU universitetas jau veikia europiniame lauke – bendradarbiauja su kitų šalių universitetais, vykdo projektus, dalyvauja mobilumo veiklose.
Anot Zitos Žebrauskienės, globalizacijos sąlygomis svarbu išsaugoti etnines tradicijas, tautinį identitetą, šeimos sampratą ir kartų ryšius. „Senjorai gali atlikti itin svarbų vaidmenį perduodant vertybes, papročius, gyvenimo normas, sukauptą patirtį ir atsakomybės supratimą jaunesnėms kartoms“, – teigė ji.
Rektorė vardijo, kad MČTAU turi beveik 3000 studentų. O Lietuvoje asociacija jungia 56 trečiojo amžiaus universitetus.
Pasidžiaugė, kad šiais metais priimtas Lietuvos Respublikos vyresnio amžiaus žmonių politikos pagrindų įstatymas. Jame universitetai įvardyti kaip svarbi grandis sveikam senėjimui.
„Jei žmogus jaučiasi reikalingas, išgirstas, mylimas ir įtrauktas, jis sensta kitaip – aktyviau, oriau ir prasmingiau,” – apibendrino Zita Žebrauskienė.
Apklausos rezultatai
Diskusijų klubo vadovė Birutė Pečiulevičiūtė kalbėjo „O kokie mūsų MČTAU klausytojai?“ tema ir kartu pristatė rezultatus apklausos, kaip ir ar Lietuvos buvimas ES paveikė jų šeimas ir pačių asmeninę tapatybę.
Pranešėja aiškino, kad kalbėjimas apie savo kartą neišvengiamai veda prie kalbėjimo apie šeimą, nes būtent šeimos patirtys, ryšiai ir migracijos istorijos daro didelę įtaką tam, kaip žmonės suvokia save kaip lietuvius, europiečius arba abu kartu. Tyrimo pagrindas – anketa apie tai, kaip gyvenimas ES veikia kartos tapatybę.
Apklausoje dalyvavo 42 klausytojai. Siekiant tiksliau interpretuoti atsakymus, respondentai buvo padalyti į dvi grupes: A grupę sudarė žmonės, kurių visa šeima gyvena ir dirba Lietuvoje, o B grupę – žmonės, kurių bent dalis šeimos narių gyvena ar dirba užsienyje. Diskusijų klubo vadovė pabrėžė, kad toks skirstymas pasirinktas ne atsitiktinai, nes šeimos išsisklaidymas po Europą ir pasaulį gali veikti savivoką, požiūrį į tapatybę, ES, migraciją ir politinį dalyvavimą.
Tyrimo tikslas buvo ne tik parodyti skaitinius rezultatus, bet ir iškelti klausimą, kaip šeimos migracinė patirtis keičia žmogaus santykį su lietuviškumu, europietiškumu ir kasdieniais sprendimais. Pranešėja taip pat pabrėžė, kad imtis nedidelė, todėl rezultatai negali būti laikomi reprezentatyviais visai visuomenei, tačiau jie leidžia įžvelgti prasmingas tendencijas ir suformuluoti interpretacijas apie vyresnės kartos požiūrį.
Lyginant grupes matyti, kad šeimos migracijos patirtis labiausiai veikia ne bendrą nuomonę apie ES politikos sritis, o subtilesnį savęs, savo kilmės ir priklausymo Europai apmąstymą.
Vyresnės kartos respondentams lietuviškoji tapatybė išlieka centrinė, tačiau šeimos ryšiai su užsieniu plečia europinį horizontą ir sukuria galimybę tapatybę suprasti ne kaip priešpriešą, o kaip sluoksniuotą priklausymą.
Detaliai susipažinti su apklausos rezultatais galima čia.
Projektą „Europietiška tapatybė kartų akimis“ finansuoja Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir MČTAU

Parengė Rasa Pakalkienė
Autorės nuotraukos











