
Apie blogas akis, pavydą ir neapspjautą angelą
Humanitarinių mokslų daktarės Linos Būgienės, jau kelis dešimtmečius dirbančios Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, paskaita „Apie „blogas akis“ tradicinėje lietuvių kultūroje“ ne vieną Kultūros fakulteto klausytoją paskatino prisiminti seniai žinomus prietarus, pamąstyti apie jų kilmę, sąryšį su ne visada mokslo paaiškinamais mūsų pasaulio reiškiniais.Buvo įdomu išgirsti, kad apie blogas akis kalbama bene trečdalyje pasaulio, bet ne „pirmykštėse“ visuomenėse. Pasak mokslininko J. M. Robertso, blogomis akimis tikima ten, kur kompaktiškai gyvena palyginti aukšto išsivystymo lygmens pasiekusios žemdirbių ar gyvulių augintojų bendruomenės. Manoma, kad šis tikėjimas atsirado Mesopotamijoje, paplito Indijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Europoje. Apie blogas akis visai nekalbama aborigeninėje Australijoje, Okeanijoje, ikikolumbinėje Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje.
Tai kodėl labiau civilizuotuose kraštuose imta tikėti, jog yra žmonių, kurie vien žvilgsniu gali pakenkti ne tik žmogui, bet ir gyvuliui? Kodėl net XXI amžiuje Lietuvoje dar tikima, jog nuo blogų akių ypač reikia saugoti nekrikštytus vaikus, silpnus suaugusius žmones, naminius gyvulius, paukščius, net ir brangesnius daiktus, nes galima nužiūrėti ir vazą, ir kavamalę, ir net telefoną. Tokių istorijų mūsų lektorė yra užrašiusi 2007-2010 metais vykusiose ekspedicijose.
Blogos akys labai pavojingos gražiems žmonėms, ypač jaunoms mergaitėms, galima nužiūrėti ilgus moterų plaukus. Ar ne nuo piktų akių seniau moterys plaukus slėpdavo po skarelėmis, nuometais?
Įvairiai pasakojama, kodėl žmonių akys gali būti blogos. Vieni teigia, kad vaikai gali paveldėti tėvų nuodėmes, todėl jų akys iš prigimties blogos, kiti mano, kad blogas akis gali turėti tik rudaakiai (beje, tamsiaodžių šalyse manoma, jog mėlynakiai), dar kiti teigia, jog jeigu motina, nutraukusi kūdikio maitinimą iš krūties, po kiek laiko vėl jį pradeda, toks atžindas (taip tokį vaiką vadindavo) tikrai turės blogas akis. O kartais bet kuris žmogus gali nužiūrėti, jeigu pasitaikys netinkama minutė.
Norėdami apsisaugoti nuo blogų akių, turime neleisti per daug girti mūsų vaikų, daiktų ar namų, į pagyrimus tiesiog atsakyti: „Ai, nei čia gražus, nei ką…“ Tokių žodžių nepasakė Irena Stankevičienė, išgirdusi, kaip kaimynė giria jos išpuoselėtą papartį, tai po kelių dienų šis ėmė ir nudžiūvo.
Kartais verta pabelsti į medį ar nusispjauti per kairį petį. Bet su tuo spjovimu reikėtų elgtis labai atsargiai, dėl to visus paskaitos pabaigoje įspėjo Irena Sabaliauskienė, kuri papasakojo, jog dzūkai nesispjaudo per kairį petį, nes ant jo dažnai tupi juos saugantis angelas sargas.
O lektorė antroje paskaitos dalyje išdėstė labai įdomią teoriją, pasak kurios, blogos akys atsiranda iš pavydo, o šis kyla iš suvokimo, jog visas gėris yra ribotas. Jei kaime vienas kaimynas praturtėjo, tai manoma, kad jis sumažino galimybę kitam praturtėti, jo turtus, pavogęs iš kitų, gal sunešė aitvaras. Todėl pykstama ant tų, kurie turi daugiau, bandoma jiems pakenkti. Perdėtai girdamas kaimyno turtus žmogus taip išreiškia savo pavydą, todėl jo akys gali pakenkti.
„Riboto gėrio“ teoriją įdomiai papildo „Sausmės-drėgmės“ teorija, kurią suformulavo amerikietis folkloristas Alan Dundes. Ji paaiškina, kodėl gydantis nuo blogų akių dažnai vartojami skysčiai (pvz., reikia kryžmai apiplauti keturis stalo kampus ir tuo vandeniu nuprausti nužiūrėtą kūdikį). Šia teorija galima paaiškinti ir tai, kodėl toks dėmesys skiriamas atžindams…
Nors žodis „pavydas“ kilęs iš lyg ir nekaltą prasmę turinčio lotynų kalbos žodžio „matyti“, bet jis reiškia tokį baisų jausmą, kuris gali žmogui taip pakenkti, kad net jo akys gali pasidaryti blogos.
Todėl linkėdama visiems tik gražių emocijų Lina Būgienė paskaitą baigė cituodama tokį neseniai Židikuose užrašytą tekstą: „ Niekad nereik pavydėt. Niekad niekad pavyda neturi būt. Nors ir blogs žmogus tau būtų, tu anam daryk gera. Vis mat tau atsilygins šimteriopai“.
Gražina Mališauskienė
Autorės nuotraukos






