Aforizmas – tai trys lašai: kartėlio, šypsenos ir vilties

Su Literatūros fakulteto dekano J. Kirtiklio kūryba susipažinome perskaitę išleistus fakulteto rinkinius: „Minties verpetuose“ atspausdinti aforizmai ir sentencijos; „Minčių keliais“– esė „Tai neišdyla“; „Vilties versmės“ – „Kodėl aš gimiau Šilalėje“; „Ne vien duona gyvi“ – iš trumpų rašinių ciklo „Sibiro klasiokai“; „Rudens valsas“ – „Kelios mintys apie dienoraštį“. Literatūros fakulteto lankytoja Vigilija Adomavičienė rašo: „Jono Kirtiklio esė „Tai neišdyla“ maloniai nustebino: mat tremties pėdsakai iš vaikystės į dabartį atsėlina neįprastu keliu ir savitu pasakojimo stiliumi. Autoriaus mintys teka taip, tarsi upelis pamažu virstų galinga upe: iš pradžių tėkmė lėta, rami, o sugrįžus į vaikystės vietas, užgriūva vaizdų ir nuotaikų verpetas.“

Literatūros fakulteto klausytoja Dalia Vabalienė komentuoja: „Prisiminimų apie tremtį parašyta nemažai, bet J. Kirtiklio „Sibiro klasiokai“ sudomina nuo pat pirmų eilučių. Pamėtėjęs kokią žinomo ar nežinomo autoriaus auksinę mintį ar aforizmą, kuris jam pačiam įdomus, tuoj duoda peno apmąstymams ir skaitytojui. Tuo J. Kirtiklis išsiskiria iš kitų rašančiųjų, tuo jis originalus… ‘‘

Kad J. Kirtiklis originalus, turintis savitą požiūrį į pasaulį, pajutome Literatūros fakulteto užsiėmime, kuriame dekanas pristatė tarptautinį almanachą-albumą „Obeliskas gimtajam žodžiui“. Almanache atspausdinti jo aforizmai politikos, ekonomikos, teisėtvarkos, gamtos, religijos, pasaulėžiūros tematika, pabrėžiant žmogiškąsias ir visuomenines vertybes. Žavėjomės dekano išmintimi, sąmoju, jausmų ir dvasios gilumu.

Kalbėdamas apie aforistiką iš pradžių prelegentas apibūdino aforizmo sąvoką: aforizmas – trumpas glaustas posakis, nusakantis apibendrintą mintį. Dažniausiai pasižymi minties netikėtumu, originalumu, įtaiga, kartais ir sąmojumi. Jis gali būti išplėstas ir iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria aforizmą nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos. Dažnai aforizmas apibūdinamas metaforiškai. „Aforizmas – kaip bitė: jame yra ir auksinio medaus, ir nuodingas geluonis“, – tokį vaizdingą apibūdinimą buvo pateikusi Karmen Silva (1843–1916), Rumunijos karalienė.

Aforizmai priklauso literatūrai, nes jie yra savitas meninės raiškos būdas, turintis estetinę ir intelektualinę vertę. Štai kelios priežastys, kodėl jie laikomi literatūros dalimi:

1. Kalbinė išraiška – aforizmai dažnai pasižymi stilistinėmis priemonėmis, tokiomis kaip metaforos, paradoksai, ritmas, ironija ir simbolika. Tai būdinga literatūriniams tekstams;

2. Meninė forma – nors aforizmai yra trumpi, juose užšifruota gili mintis, išreikšta glaustai ir meniškai, kaip būdinga literatūros kūriniams;

3. Temų universalumas – jie nagrinėja žmogaus gyvenimą, moralę, filosofiją, visuomenės reiškinius – temas, kurios dažnai aptariamos literatūroje;

4. Poveikis skaitytojui – kaip ir kiti literatūriniai kūriniai, aforizmai skatina mąstyti, interpretuoti, teikia estetinį pasitenkinimą.

Dėl šių priežasčių aforizmai laikomi savarankišku literatūros žanru, nors jie gali būti naudojami ir filosofiniuose ar publicistiniuose tekstuose.

Dekanas J.Kirtiklis aptarė pasaulyje žinomų aforistų palikimą, pateikė jų kūrybos pavyzdžių:

„Savigyra – pirmas požymis, kad organizmas stokoja geležies“ (Vytautas Karalius).

„Diskusija – būdas įtvirtinti oponento paklydimus“ (Ambrozas Birsas).

„Nelinkėkite sveikatos ir turtų, o linkėkite sėkmės, nes „Titanike“ visi buvo sveiki ir turtingi, o sėkmė nusišypsojo tik vienetams!“ (Winston Churchill);

„Bent kartą gyvenime fortūna pasibeldžia į kiekvieno žmogaus duris, bet šis dažniausiai tuo metu sėdi kaimyninėje smuklėje ir negirdi jos beldimo“ (Mark Twain)

Paskaitos pabaigoje lektorius pasakojo, kaip gimsta aforistinės mintys, paskaitė keliolika savo sukurtų aforizmų iš tarptautinio almanacho-albumo „Obeliskas gimtajam žodžiui“. Štai keletas:

„Temidės akys užrištos, bet ji orientuojasi pagal šlamančiuosius“.

„Astrologo kvalifikacija priklauso nuo to, kaip jis geba išvengti teiginių, kuriuos būtų galima patikrinti“.

„Demokratija – daugumos valdžia, ribojama išrinktųjų“.

„Valdžios funkcija – neprileisti prie jos labiau vertų“.

„Tiesa visada išplaukia į paviršių, bet jau būna su kvapeliu“.

„Jei visi žino ir visi tyli, reiškia žino, kad gali būti nutildyti“.

Aforizmai verčia stabtelėti, perskaityti dar kartą, gal ir dar kelis kartus, o tada suprasti. Priimti ar nesutikti, kiekvieno reikalas, bet susimąstyti teks. Neabejotinai galima pritarti rašytojos Vytautės Žilinskaitės minčiai, kad „aforizmai tarsi mažame ryžio grūdelyje išraižyti erdviausi rūmai“. Apie tai ir išgirdome Literatūros fakulteto dekano J. Kirtiklio paskaitoje.

Literatūros fakulteto seniūnės Kristinos Sadauskienės informacija ir nuotraukos