
Vilniaus dvasia naujoje Liberto Klimkos knygoje
Fizikas, gamtos mokslų daktaras, mokslo istorikas, paleoastronomijos ir etnokosmologijos pradininkas Lietuvoje, etnologas Libertas Klimka Knygų klubo sukviestiems Kultūros fakulteto klausytojams juokaudamas prisistatė kaip Vilniaus dinozauras, jau aštuonias dešimtis metų gyvenantis sostinėje ir todėl gerai jaučiantis jos „genius loci“ (vietos dvasią), kuri ir paskatino jį parašyti knygą „Vilnius: miestas ant legendų sparnų“.Gausiai klausytojų auditorijai Libertas Klimka pristatė naujausią savo knygą, leidyklos AKTIN išleistą itin iškilmingo, puošnaus dizaino, todėl labai tinkančią Kalėdų proga padovanoti draugams ar miesto svečiams. Autorius prisipažino, jog tikisi, kad knyga taps vienu iš vilnietiškos tapatybės ramsčiu, padės trečiajai pokario vilniečių kartai sustiprinti meilę gimtajam miestui.
Pasakodamas apie iš rūko iškylančią Barboros Radvilaitės šmėklą, apie Vokiečių gatvėje stovėjusią Šv. Kotrynos Aleksandrietės medinę statulą, apie Sluškų rūmų prakeiksmą ar apie ant Šv. Jonų bažnyčios tupinčius juodus angelus, kaip šaltinius knygoje rašytojas nurodė miestiečių ar gidų pasakojimus, miesto folklorą, kuris jam pažįstamas nuo vaikystės laikų, kai jis su savo bendraklasiais gimnazistais tyrinėdavo pokarinio miesto griuvėsius ar vaikščiodavo po Vilnios kalvas ir kalveles. Tačiau dauguma komentarų remiasi istoriniais šaltiniais, archyvuose rastais dokumentais.
Ar žinote, kodėl tokia jauki mūsų sostinė? Į šį klausimą garsusis etnologas pats atsakė retoriniu klausimu: kurgi kitur jūs rasite tokį miestą, iš kurio senamiesčio per dešimt minučių galima nueiti iki vaizdingų kalvų, miškelių, pasigrožėti upių vingiais?
Gal todėl ne viena iš 50 knygoje aprašytų legendų yra susisusi su gamtos vaizdais, kaip, žinoma, ir pati garsiausia Vilniaus istorija apie Gedimino sapną. Tačiau Libertas Klimka ir žinomas, ir negirdėtas legendas pristatė su išsamiais komentarais, kurie ir yra didžioji knygos vertybė. Skaitydami apie geležinį vilką nejučiomis esame nuvedami prie sakmių apie vilkolakius ir net kunigaikščio kariaunos vyčius, Vilnios paplauto Bekešo kalno legenda netikėtai susiejama su liaudies dainose taip dažnai minimu Dunojėliu, o štai senųjų vilniečių mėgtas posakis „Uždarbio reikia važiuoti į Lodzę, o išminties į Vilnių“ primena garsųjį miesto išminčių Gaoną…
Ypač išsamiai autorius visiems papasakojo romantiškąją Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją, iliustruodamas ją spalvingomis skaidrėmis ir papildydamas daugeliui negirdėtomis detalėmis, pavyzdžiui, apie daugelyje portretų pavaizduotą perlinį Barboros galvos apdangalą, kuris iš tikrųjų yra savotiškas aukštaičių nuometo, kurį nešiodavo ištekėjusios moterys, simbolis. Graudžiąją meilės istoriją etnologas baigė šmaikščiu pasakojimu apie mago Tvardausko gudrias derybas su kipšu ir laimingą jų baigtį mėnulyje.
Su malonumu pasirašinėdamas savo knygas, Libertas Klimka visiems linkėjo „malonios kelionės į žilojo Vilniaus istorines ir mitologines erdves“. Paskutiniame knygos skyriuje aprašęs Vilniaus varpus, kurių gausmas jungia dangų ir žemę, kviečia maldai, susikaupimui, praneša džiugias ir baisias žinias, gali nubaidyti piktąsias dvasias, sustabdyti epidemijų plitimą, šalin nukreipti audras, prižadinti karius, priminti apie nuskendusius dvarus ir sutelkti bendram kilniam tikslui, savo pasakojimą autorius baigė žodžiais: „Teaidi iš varpinės tik geros žinios Vilniui ir Visai Lietuvai“. Perfrazuodami šiuos žodžius ir dėkodami už nuoširdų pokalbį, gerbiamam Libertui Klimkai palinkėjome, kad jo knyga apie Vilnių paplistų po visą Lietuvą, kad skatintų mūsų pagarbą legendinei tautos praeičiai ir įkvėptų jaunąją kartą puoselėti tautos vertybes.
Gražina Mališauskienė
Autorės nuotraukos






