Apie kūrybą pasakojo Vilniui neabejingas skulptorius Kęstutis Musteikis

Pirmosios paskaitos  lektorius  – skulptorius Kęstutis Musteikis – aktyviai kuriantis ir labai visuomeniškas menininkas, tikras vilnietis, neabejingas savo gimtajam miestui. Vilniuje visiems puikiai žinoma jo skulptūra Mstislavui Dobužinskiui atminti – paveikslo rėmas priešais Tilto gatvę, skulptūra Vilkpėdėje – ant akmens su vilko pėda užšokusi  ožkytė. Bet didesnė darbų dalis puošia kitus miestus: Alytų, Juodkrantę Širvintas, Veisiejus, Dusetas, Molėtų skulptūrų parką, Vilnojos skulptūrų parką.

Menininkas yra kūręs ir daugelyje pasaulio šalių: Švedijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Slovakijoje, Japonijoje, JAV, Rusijoje. Ne visi tie darbai išlikę, nes menininkas juos kūrė ne tik iš akmens, metalo ar keramikos, bet ir iš ledo, sniego ir ugnies.

Nuo 2000-ųjų metų skulptorius itin aktyviai pasinėrė į laikinųjų medžiagų meną. Pirmoji sniego skulptūra buvo sukurta Saporo festivaliui Japonijoje  –  „Narvelis gegutei“ pagal Alytuje jau stovėjusią skulptūrą. Darbas pavyko ir nuo to laiko Lietuva tapo jau nuolatine Saporo sniego festivalių dalyve.

O nuo sniego perėjo prie ledo – kūrė interjerus ledo viešbučiams Švedijoje, prižiūrėjo ledo galerijas Norvegijoje.  Pasirodo, ledas ir sniegas – puikūs šilumos izoliatoriai. Kai lauke – 40 C, ledo viešbutyje – tik –5 C ar – 6 C. Reiškia, jame jau galima gyventi! Tuo labiau, kad  interjerai ten iš tiesų puikūs – ledas tik žiba, spindi, ypač, kai apšviestas įvairiaspalve šviesa. Švedai stato tokius viešbučius iš Torne upės ledo, kuris yra labai skaidrus. Viešbučiai veikia nuo Šv. Liucijos dienos (gruodžio 13 d.) iki pavasario, o paskui vėl išplaukia su upe.

Dar įdomesnis K. Musteikio darbas buvo „Ledkalnis Paryžiuje“! 2009 m. kartu su garsiąja „Ledo viešbučio“ komanda Paryžiaus „Grand Palace“ rūmuose statė ledkalnį dizainerio Karlo Lagerfeldo žiemos kolekcijos pristatymui. Ledkalnio aukštis buvo 9,5 m, o ilgis  –  45 m. Aplink jį buvo 1 cm gylio vanduo.

Nors ir labai įspūdingai atrodė skaidrėse eksponuojami sniego ir ledo kūriniai, bet auditorija daugiau klausimų uždavinėjo apie Lietuvoje matomą skulptūros meną, ypač apie kūrinius, sulaukiančius kardinaliai prieštaringų vertinimų. Vienas tokių klausimų buvo paminklo Augustui ir Barborai vertinimas. Mūsų svečias nepradėjo ilgų išvedžiojimų. Atsakė trumpai ir aiškiai: atrodo, kad su šiuo darbu autoriai prisidėjo į kelnes. Publika tam pritarė.

Mūsų klausytojus domina ir jaudina naujų paminklų ir skulptūrų statymas Vilniuje, tad apie tai dar bus galima paklausyti ir padiskutuoti sekančioje lapkričio 3 d. paskaitoje „XX a. pr. –  XX a. vid. Vilniaus paminklai, jų užsakovai  ir kūrėjai”, kurią skaitys menotyrininkė, Vilniaus miesto muziejaus direktorė ir šio muziejaus idėjos iniciatorė Rasa Antanavičiūtė.

Irena Burdulytė

Autorės nuotraukos