Ar pažįstate aromaterapijos karalienę?

Lektorė pirmiausia supažindino klausytojus su fitoterapija. Tai vaistinių augalų naudojimas ligoms gydyti, sveikatai saugoti ir palaikyti. Gydoma preparatais, kurių veikliosios medžiagos yra vaistinės augalinės žaliavos dalys. Tradiciškai fitoterapijoje naudojama ne tik augalinė žaliava, bet ir kitų augalų žaliavos – dumbliai, grybai, kerpės. Aromaterapija nuo seno yra žinoma kaip alternatyviosios medicinos forma, siekianti pagerinti fizinę, psichinę ir emocinę gerovę. Šiam tikslui naudojami iš augalų išgauti koncentruoti natūralūs eteriniai aliejai, kuriuose yra specifinio augalo kvapo komponentai ir kitos aromatinės medžiagos.

Fitoterapija terminas sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių phytón (augalas) ir therapeía (gydymas), taigi fitoterapija – gydymas augalais, vaistinių augalų naudojimas ligoms gydyti, sveikatai saugoti ir palaikyti. Gydoma preparatais, kurių veikliosios medžiagos yra vaistinės augalinės žaliavos dalys. Terminą „fitoterapija“ XX a. pradžioje (1913 m.) pradėjo vartoti prancūzų gydytojas Henris Leklerkas (Henri Leclerc, 1870 –1955). Anglų kalboje šis terminas pirmą kartą pavartotas 1934 m.

Gydymas augalais yra daug senesnis ir taikytas jau prieš tūkstančius metų kinų, tibetiečių, indų, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos tautų. Daugelis vaistinių augalų vartoti senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, dabar gaminami ir vartojami kaip tradiciniai augaliniai vaistiniai preparatai.

Gydymo augalais pagrįstumą įrodo visos fitoterapijos sritys: fitochemija (augalų veikliosios medžiagos), fitofarmacija (vaisto iš augalo paruošimas vartojimui), fitofarmakologija (augalinio vaisto poveikis žmogui ir vartojimas), beifitoterapija (gydymo augalais galimybės ir nurodymai).

Pranešėja D. Antulevičienė supažindino klausytojus su ypač žmogaus organizmui naudingais augalais. Pavyzdžiui, sukatžolė. Tai nervus stiprinantis, kardiotoninis, antiangininis, antiaritminis, raminamasis, lengvas emmenogogas, antilipideminis, spazmolitinis, hipotenzinis, antibakterinis, antioksidantas, priešuždegiminis, nuskausminamasis poveikis.

Visų mėgstamas ir gerai pažįstamas – vaistinis čiobrelis, kuris aktyvina antinksčių veiklą, gerina atsikosėjimą (mukolitinis poveikis), turi diuretinį efektą.

Taip pat yra augalų, kurie atpalaiduoja atsikosėjimo refleksą: pavyzdžiui, tūbių žiedai, islandinių kerpenų gniužulai, vaistinių svilarožių šaknys. Labai populiarūs ir veiksmingi tikrųjų imbierų šakniastiebiai, gysločių lapai.

Kita paskaitos dalis buvo skirta eteriniams aliejams. Eterinis aliejus yra aromatingo augalo siela, lakioji esencija, išgaunama iš aromatinių augalų distiliavimo būdu. Tai sudėtinga medžiaga, turinti aromatinių molekulių, kurių teigiamas poveikis sveikatai yra ištirtas ir pritaikytas praktikoje (tyrimai su gyvūnais, laboratoriniai, klinikiniai bandymai).

Aromaterapija – tai eterinių aliejų naudojimas sveikatos priežiūros tikslais. Tai sudėtinga natūrali „biochemoterapija“, pagrįsta eterinių aliejų cheminių komponentų sandara ir terapiniu jų poveikiu.

Naudojama griežta metodika, pagrįsta patikimais moksliniais duomenimis, patvirtintais tiek klinikiniais, tiek laboratoriniais tyrimais. Tai aukščiausios kokybės natūrali terapija, nepaprastai veiksminga ir puikiai papildanti visus kitus alternatyvius aralopatinius metodus.

Aromaterapiją naudoja akupunktūros specialistai, refleksologai, ajurvedos specialistai. Kvapiosios medžiagos per kvėpavimo takus siunčiamos į limbinę sistemą, kur saugomos emocijos ir emocinė atmintis. Naudojami skirtingi įkvėpimo metodai: inhaliatoriai, kvėpavimas iš buteliuko, nuo riešų, difuzija.

Ypatingomis gydomosiomis savybėmis pasižymi arbatmedis. Tai stiprus antiinfekcinis, plataus spektro antibakterinis, priešgrybelinis, antivirusinis, antiparazitinis (lamblios, ascaris, ankilinės kirmėlės) antiseptikas.

Aromaterapijos karalienė yra levanda. Terminas „levanda“ kilęs iš lotyniško žodžio „lavare“, reiškiančio „skalbti“. Viduramžiais skalbėjos šį augalą naudojo plovyklose, švarių skalbinių kvėpinimui. Levandų kvapas atbaido kandis ir parazitus nuo skalbinių. Levandomis valydavo odą, dėl antibakterinių ir antimikrobinių augalo savybių.

Vytautas Vaitkus, Sveikos gyvensenos fakulteto prodekanas

Sigitos Eimutienės nuotraukos