Atviras laiškas jubiliatei Vilijai Jurėnienei

Gerbiama Vilija Jurėniene, prieš 17 metų, kai tapau MČTAU Literatūros fakulteto klausytoju, prasidėjo mudviejų pažintis. Manau, ne tik man, o ir visiems bendraujant, besižavint Jūsų lengvo ir linksmo būdo asmenybe, buvo laiko, kaip sakoma, suvalgyti pūdą druskos.

Mudviejų pažinties tvirtėjimui, be abejonės, turėjo įtakos tai, kad esame žemiečiai. Aš Jums džiaugiausi, kad gimiau, augau miškų apsuptyje, svajonių žemėje – Aukštaitijos nacionaliniame parke, arti Lietuvoje giliausio Tauragno ežero, kur Buka gena vėsius vandenis iš Utenykščio į Baluošą. Jūs pagrįstai didžiavotės gimusi netoli Utenos, Krašuonos pakrantės vienkiemyje, su gražiu Gedimino pavadinimu.

Kaip dabar neprisiminti mūsų išvykų į Raudondvarį, kur konkursuose, skaitydami tarmiškus tekstus, buvome pašlovinti. Kai Jūs, sulaukusi aštuoniasdešimties, parašėte turiningas knygas, aš negalėjau atsistebėti. Nelengvai perpratau, iš kur pas Jus tiek noro, ištvermės parengiant daugybę atsiliepimų apie Literatūros fakulteto klausytojų kūrybą. Leidinyje „Giminės“ net šeši puslapiai skirti manąjam „Visur gerai – namie geriausia“. Pasijutau esąs Jūsų giminaitis. O gal ir taip, juk Jūsų senelis buvo Maciulevičius, o mano močiutė – Mačiulevičiūtė. Spėliojimą reikėtų patikrinti archyvuose.

Iš Jūsų, Vilija, leidiniuose aprašytų gyvenimo peripetijų supratau, jog šį pasaulį išvydote darnioje, darbščioje šeimoje, kurios arimų vagose silpnai augo turtas, pataikėte į dešimtuką pasirinkdama studijas tapdama literate. Apdairiai vertindama susiklosčiusias aplinkybes, nemažai metų tobulėjote dirbdama kūrybinėje įstaigoje – Dailininkų sąjungoje, į viską, manau, žiūrėdama itin akylu žvilgsniu. Išėjus į pensiją, MČTAU Literatūros fakultetas tapo ta aplinka, kurioje, nori-nenori, reikėjo „krutėti“. Manau, pajutote savojo darbo vaisių skonį.

Leidinių „Dėžutė su senais laiškais“, „Giminės“, „Pavogti laiškai“, „Vieno namo istorija“, „Už privertų langinių“ minčių raiškumas, sakinių lengvumas, paprastumas prikausto dėmesį. Skaitau ir galvoju: šių knygų autorė tokia tikra, tikra. Besigėrint Jūsų kūryba, mintis gena mintį apie tai, kad gyvenime reikia remtis kilniadvasiška nuostata, mylėti darbą, džiaugtis kiekviena diena, pasitikėti rytdiena, gimdančia gyvenimo geismą, kad pavojai, nesėkmės ateina ir praeina, domėtis širdžiai priimtinais dalykais, nepraeiti pro žmogų, kaip pro pakelės akmenį, viltingai žvelgti į ateitį, su prašančiais dalintis užgyventos duonos riekele. Ar ne dėl to Jūsų namai, kaip rašote knygose, visada buvo pilni svečių. Kelis kartus pakviesti ir mes – fakulteto klausytojai, sugužėjome į Jūsų jaukius namus. Tie užstalės pasibuvimai, gyvenimo vingių, kūrybos džiaugsmo aptarimai – nepamirštami, juk tikėjome, kad būsime guvūs, ilgai gyvensime, leisime almanachus, talpinančius odes gyvenimui. Beje, skaitant leidinius, paperka Jūsų atvirumas bendraujant su vyrais.

Dabar, kai iki Jūsų, švelniabalse Vilija, gyvenimo šimtmečio liko ne metai ar mėnesiai, o tik dienos, drįstu prašyti leidimo priglusti, nuoširdžiai pasveikinti, palinkėti sveikatos, toliau gyventi ir kurti tarp mylinčių dukrų, anūkų ir visų, su kuriais bendraujate.

Pagarbiai, Romualdas Šimkūnas, Literatūros fakulteto narys

Lilijos Smalakienės nuotrauka