„Blogos“ ir „geros“ skulptūros Vilniuje

Susirinkusiems į pirmą šių mokslo metų PTE fakulteto paskaitą menotyrininkas ekrane parodė dvi skaidres po penkias sostinės viešose erdvėse esančias skulptūras, pavadintas „Blogos skulptūros“ ir „Geros skulptūros“. Tai buvo tik skulptūrų piešiniai be jokios informacijos – pavadinimų, autorių pavardžių ir vietų, kuriose jos pastatytos. Šią informaciją lektorius senjorų prašė pasakyti. Iš auditorijos skambėjo teisingi atsakymai.

Pačias skulptūras į blogas ir geras išrinko 20 menotyrininkų, kurių E. Parulskis paprašė tai padaryti. „Aš su tuo pasirinkimu ne visai sutinku, bet galiausiai gavome vienokią ar kitokią imtį“, – sakė jis per paskaitą.

Įdomu tai, kad autoriaus Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“, kuri dažnai vadinama tiesiog „Vamzdis“, pateko į „Gerų skulptūrų“ penketuką. O „blogų skulptūrų“ penketuke be kitų – ir neįprastos formos pusiau skeltas granitinis obuolys, kurią sukūrė Romas Kvintas, o pastatytas tuometės LRT televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės iniciatyva.

Menotyrininkas E. Parulskis papasakojo seniausio sostinės paminklo lenkų dirigentui ir kompozitoriui Stanislovui Moniuškai, pastatyto 1922 metais, istoriją. Jį sudarė Boleslovo Balzukevičiaus sukurtas cementinis biustas ir buvęs rusų poeto Aleksandro Puškino paminklo postamentas, perkeltas iš Vilniaus pilies kalno papėdės. Lektorius papasakojo, kad Vilniuje yra ir daugiau skulptūrų, sukomponuotų iš skirtingų laikotarpių dalių arba apie juos primenančių.

Pasak menotyrininko, Vilniaus viešųjų skulptūrų ekonomikos dalyviai, atmetus privačias teritorijas, yra dviejų tipų – viešos skulptūros, pastatytos už privačias lėšas, ir viešos skulptūros, pastatytos už viešus finansus. „Abiem atvejais vyksta invazija į publikai atvirą erdvę“, – teigė lektorius.

Kaip teigė E. Parulskis, viešas skulptūras galima klasifikuoti ir pagal paskirtį bei estetinį pranešimą. Jis sudarė keturias tokias grupes: memorialinės skulptūros bei paminklai, pramoginės skulptūros, verslo skulptūros ir sąmoningos diskusijos skulptūros. Tarp pastarųjų – jau minėta „Krantinės arka“ ir Mindaugo Navako sukurtas „Kablys“.

Lektorius pasakojo apie istorines bei gilumines prasmes meno objekto „Krantinės arka“.

E. Parulskio nuomone, ne visi privatūs norai turėtų virsti skulptūromis viešose erdvėse. Jis parodė nuotrauką skulptūros „Lietuvos skalikai“, esančios Gedimino pilies kalno papėdėje, ten atsiradusios Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos iniciatyva. Menotyrininkas siūlė, kad privatūs skulptūrų iniciatoriai galėtų mokėti ne tik už jų sukūrimą, bet ir miestui už leidimą jas pastatyti. Arba tiesiog jas įkurti savo privačiuose kiemuose, kad jos netaptų miesto viešų erdvių vaizdo tarša.

Pabaigoje E. Parulskis parodė ciklą nuotraukų su šiuolaikinėmis nedidelėmis baltomis „angeliukų“ skulptūromis įvairiose sostinės erdvėse. „Kaip kovoti su tokiais atvejais, aš jau nebežinau“, – teigė jis.

Lektorius atsakė ir į susirinkusiųjų klausimus apie Vilniaus skulptūras.

Paskaita surengta pagal Vilniaus savivaldybės finansuojamą projektą “Vamzdis, politika ir senjorai”. Projekto vadovas – PTE fakulteto dekanas Vitalius Skaržinskas.

Rasa Pakalkienė

Autorės nuotraukos