Daugiau šviesos mūsų namuose

Paskaitą pradėjusi nuo klausimo, ar žinome, kelintą advento dieną susirinkome, lektorė priminė, kad sakralinis Kalėdų laukimas tradiciškai pradedamas ne gruodžio 1 dieną, kaip dažnai nurodo ne vienas komercinis kalendorius, o visada prieš keturis sekmadienius iki metų virsmo šventės. Taigi ir šiemet adventas prasidėjo lapkričio 30 dieną, sekmadienį, likus 26 (o ne 25) dienoms iki Kalėdų. Kartais adventas gali tęstis ir 29 dienas (jei pirmasis jo sekmadienis būna lapkričio 27 dieną), tačiau svarbiausia yra ne dienų skaičius, o jų įprasminimas.

Žodis „adventus“ lotynų kalba reiškia atėjimą, šventiniame atėjimo laukime tarsi užkoduojamos mūsų mintys apie ateitį, kurią turime nulemti ne tik sau, bet pirmiausia savo artimiesiems. Todėl gražiausi advento kalendoriai yra naminiai, rankų darbo. Padarei gerą darbą, užrašyk ant lapelio ir įdėk į tai dienai skirtą kalendoriaus kišenėlę, taip gražiai įprasminsi kiekvieną laukimo dieną. Juk adventas dvasiškai labai turtingas metas, nes tai susikaupimo, savo gyvenimo apmąstymo, sielos apsivalymo laikas, kurį taikliai apibūdina ir senolių priežodis „Per adventą dvasia šventa“.

Ne tik advento kalendorius gali kaupti gerus mūsų darbus. Gražiai sakralinį laukimo metą įprasmina ir vis populiarėjantis visoje Lietuvoje advento vainikas, kurio tradiciją, atėjusią iš Klaipėdos krašto, dar 1923 metais pradėjo populiarinti tokie šviesuoliai kaip tuo metu daug reportažų parašęs rašytojas, vertėjas, žurnalistas, esperantininkas Pulgis Andriušis.

Jei papuoštas pušų, eglių šakelių vainikas kabinamas ant durų ar lango, tai tik puošmena, o ne tikrasis advento vainikas, kuris turi būti dedamas garbingoje vietoje ant stalo, prie kurio renkasi visa šeima. Advento vainiko tikslas – sukviesti visus artimuosius pasėdėti prie stalo, pabūti kartu, pabendrauti, pasikalbėti, aptarti dienos darbus, paklausti patarimo, atsiprašyti vieniems kitų. Po keturių savaičių tokio bendravimo prie Kūčių stalo sėsi apsivalęs, šviesios sielos. Tą šviesą simbolizuoja ir ant vainiko degamos keturios žvakės, pirmą savaitę degama viena, antrą – jau dvi, trečią – trys… Jos simbolizuoja ne tik keturias pasaulio šalis, bet apskritai šviesą mūsų širdyse. Kuo mažiau šviesos iš apniūkusio dangaus, tuo daugiau šviesos tebūna mūsų namuose.

Įdomu, jog lektorė iš dalies pateisino daugelio šviesuolių smerkiamą vis didėjantį advento laikotarpio komercializavimą. Pasirodo, kad ir mūsų senoliai gruodį skirdavo ne tik dvasiniams, bet ir praktiniams reikalams. Tą liudija aprašytos senovinių turgų tradicijos. Per Šv. Mikalojų, gruodžio 6 dieną, vykdavęs Šeškaturgis, kurio metu būdavo perkami žmogaus statusą visuomenėje liudijantys dalykai – kailinės kepurės, apykaklės, pirštinės, avikailiai. Po savaitės vykusiame Skaistaturgyje būdavo parduodamos prabangos prekės – sidabriniai laikrodžiai su grandinėlėmis, kašmyrinės skaros, karoliai, o prieš pat Kalėdas vykusiame Saldaturgyje jau būdavo perkami tie skanumynai, kurių negalėdavai pats užsiauginti ar pasigaminti, todėl šeimininkės ieškodavo cinamono, gvazdikėlių, muskato.

„Kūčių stalas – pykčiui galas!”, sakydavo mūsų senoliai, nes susėsti Kūčių vakarienės reikia susitaikius, dvasiškai apsivalius, pasiruošus padėkoti už visa tai, ką esi gero gavęs. Ant stalo dedami tradiciniai patiekalai turėtų simbolizuoti padėką už tai, ką užaugino mūsų žemė, todėl egzotika kvepiantys mandarinai tinka Kalėdų pietums, o ant Kūčių stalo tegul puikuojasi mūsų soduose užaugintas obuolys. Japoniški sušiai tiktų tik tada, jei mūsų prosenelis būtų buvęs japonas, nes Kūčių vakarienė – tai tautos tradicijų tąsa.

Garsusis dzūkų dainininkas Petras Zalanskas savo knygoje „Čiulba ulba sakalas“ yra gražiai aprašęs ir Kūčių vakarienės papročius. Jis papasakojo, kad vyriausiasis šeimos narys, dalindamas kalėdaičius, turi sakyti du pagrindinius dalykus: padėkoti žmogui už gerus darbus ir palinkėti jam jo troškimų išsipildymo. Padėkoti ir palinkėti. Jei per Kūčias negali susirinkti visi artimieji, padėkoti ir palinkėti galima ir vėliau – per Riebiąsias Kūčeles (Naujieji metai) arba per Mažąsias Kūčeles (Trijų karalių šventė).

Kai paskaitos pabaigoje diskutavome, kodėl Kūčių vakarienę reikėtų pradėti sušvitus danguje pirmajai žvaigždei (maždaug tarp 16-17 valandos), Gražina Kadžytė pasiūlė teofilosofinę viziją – jei visas pasaulis vienu metu susėstų vakarienės po pirmąja sušvitusia žvaigžde, koks galingas maldos ir linkėjimų gūsis kiltų į dangų. Jei per adventą visos dienos būtų šviesios, visi žmonės ištvertų nesusibarę, tai po metų žemėje stotų visuotinė taika.

Gražina Mališauskienė

Autorės nuotraukos