Dešimtmetis per vieną vakarą

Apie šventei sustojusį laiką kalbėjo ir renginį pradėjusi MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė, prisiminusi, kaip prieš dešimtmetį anuomet Meninės saviraiškos fakultetui vadovavusi dekanė Izabelė Bražiūnienė  bandė išsklaidyti rektorės abejones, kad reikia ir šokių saviraiškos. Tarp naujų klausytojų atrado choreografę Valeriją Stričkienę. Nors į kvietimą šokti atsiliepusių septynių dešimčių  entuziazmas greit išblėso, ir liko tik keletas, įsižiebusi šokių kolektyvo idėja neužgeso. Ji išaugo į MČTAU reprezentacinį darinį. Ir to nebūtų be studijos vadovės Valerijos Stričkienės talento, pasišventimo, darbštumo, sakė rektorė, minėdama iškalbingą statistiką. Keturios dešimtys šokio kompozicijų sukurta, su kolektyvais dalyvauta 110 festivalių, laimėta 18 pirmųjų vietų, pelnyti 3 „Grandprix“. O kur dar kostiumų kūrėjos gebėjimai – grupių šokėjos turi išskirtinius šokių kostiumus.

Negailėjo pagyrų vadovei ir Meninio ugdymo fakulteto dekanė Izabelė Bražiūnienė prasitarusi, kad ieškojo aukso, o rado briliantą. Ir dovanos vadovei simbolinės – rektorė padovanojo visad globosiantį angelą, o fakulteto dekanė antrąjį suvenyrinį batelį, mat pirmąjį buvo padovanojusi Valerijai nuo fakulteto atsiskyrus savarankiškai Šokių studijai. Simbolinė ir Izabelės Bražiūnienės dovanota daina.

Vakare skambėjo daug gražių atsiliepimų, pagyrų buvo daugybė gėlių ir įvairių dovanų. Šokėjoms, kurios nuo pirmųjų studijos dienų šoka, įteikti ypatingi ženklai. Išsakyta padėkų studijos bičiuliams ir pagalbininkams Ovidijui Gabrėnui ir Arvydui Ivaškevičiui. Ekrane nuolat keitėsi apie studijos šventes ir kasdienybę pasakojančios nuotraukos, kurias surinko ir surikiavo Vida Jarašiūnienė. Ypatingi ryšiai sieja su MČTAU Šokių studija ir  Laimą Vaitiekūnaitę iš VRM rūmų, kuriuose glaudėsi, kol savų patalpų neturėjo, ir choreografes Dalią Maskoliūnienę iš Mykolo Romerio universiteto, ir Loretą Kiškiūnienę iš Trakų, kur rengiami „Šypsenų vaivorykštės“ festivaliai, ir Justiną Bendinskytę, kuri ne tik vadovavo šventiniam vakarui, bet yra vedusi ne vieną Šokių studijos renginį.

„Myliu šokį, nes jis – poema, o judesys kaip žodis. „Nonna dance“ istorija ir mano istorija. Dešimt studijos metų yra labai gražus pasakojimas“, – dalindamasi savo prisiminimais sakė buvusi  šokėja Gražina Jarmalytė ir padeklamavo jautrias eiles apie šokį. Šviesių ir įkvepiančių  linkėjimų negailėjo buvusi šokėja Danutė Jasėnienė, Sveikos gyvensenos fakulteto dekanė Viktorija Montvilienė, Psichologijos fakulteto dekanė Danguolė Kasperavičienė, Garbės narių klubo vadovė Teodora Dilkienė.

Kiekviena šokėjų grupė išradingai prisistatė savo kolektyvą: „Nonna dance“ – eilėmis, „Bruknės“ sukūrė pasaką, o „Emocija“ papasakojo ne tik kolektyvo istoriją, bet ir išsikvietė šokių mūzą Terpsichorę. Tai tik liudiją kokį kūrybiškumo užtaisą šokėjos turi.

Apie patirtį ir gyvenimą su šokiu liudijo ir grupių pasirodymai: šokėjos šoko tą šokį, kurį nulėmė burtai. Nei loterija, nei restorano „Natali“ pasirodymui ne visai pritaikyta erdvė nesumažino pasimėgavimo šokiu, tad buvo smagu ir šokančioms, ir žiūrovams gera žiūrėti.

Dešimt metų, šventiškai ir spalvingai gerų emocijų sutalpinti į vieną vakarą taps ir filmu, kurį iš vakaro įvykių suko Vytautas Vasiliauskas. Dar buvo glėbys nuoširdžių bei gėlėtų šokėjų padėkų vadovei Valerijai Stričkienei. Dar buvo bendrų šokių, jaukaus pasibendravimo. Tegul šventės patirtys įkvėps Šokių studijos kolektyvą ir kasdienėms repeticijoms, ir pasirodymams.

Lilija Smalakienė

Autorės nuotraukos