Dzūkija: tautos atmintis ir gamtos harmonija

Čepkelių raistą, esantį už 5 km nuo Marcinkonių, pasiekėme važiuodami autobusu per mišku apaugusias smėlio kopas. Siekiant išsaugoti šią unikalią aukštapelkę, jos savitą augmeniją bei gyvūniją, 1975 m. buvo įkurtas valstybinis gamtinis rezervatas. Pirmą kartą atvykusiems Čepkelių raisto vaizdas nuo apžvalgos bokšto užburiantis: lyguma, kiek tik akis užmato, su ryškiai išsiskiriančia kranto linija, pavieniais skurstančiais berželiais bei pušelėmis ir tolumoje išryškėjančiomis nedidelėmis miškingomis salelėmis. Savitą raisto augaliją, lyg kokiame botanikos sode, stebėjome eidami į raisto gilumą vedančiu lentų taku. Mus atlydėjusi gidė pasakojo, kad sovietiniais laikais (šeštajame dešimtmetyje) buvo numatyta eksploatuoti Čepkelių raistą paverčiant jį dzidziausiu durpynu visoj Lietuvoje. Buvo pradėti netgi raisto sausinimo darbai. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kaizerinė kariuomenė intensyviai kirto šalia raisto esančius miškus ir vežė medieną specialiai prancūzų belaisvių nutiestu siauruoju geležinkeliu.

Marcinkonys –  bene svarbiausias šilinių dzūkų dzidkaimis, išsibarstęs plačiai palei Grūdos upelę. Kaimas pradėjęs sparčiai augti nutiesus geležinkelio liniją tarp Peterburgo ir Varšuvos 1862 m. Pažintį su gyvenviete pradėjome nuo Etnografinės sodybos: gyvenamojo namo (pirkios), statyto 1905 m, svirno, kuriame buvo laikomi grūdai, miltai, vaistažolės, smulkūs namų apyvokos daiktai ir dzidziulio kluono (klojimo), skirto laikyti šienui ir įvairiems žemės ūkio padargams. Kluonas šiuo metu pritaikytas bendruomenės susiėjimams. „Žuvėdrų“ moterys, pabandžiusios  patikrinti kluono akustiką, liko šiek tiek nusivylusios. Jų nuomone  garsas „išbėga“ pro gausias skyles apsamanojusių skiedrų stoge.

Vykdami į Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią visą kaimą pravažiavome savuoju dzidziuliu, vietinius dzūkus šiurpinančiu, autobusu. Pirmąją bažnyčią šiliniai buvo pasistatę 1770 m., antroji (dabartinė) buvo atstatyta po gaisro 1880 m.  Dėmesio vertos tiek šventoriuje, tiek ir pačioje bažnyčioje įrengtos Kryžiaus kelio koplyčios, o taip pat bažnyčioje išlikę vertingi meno kūriniai.

Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre apžiūrėjome gausią ir informatyvią Čepkelių raistui skirtą ekspoziciją, nors daugelio keliautojų mintys jau sukosi apie galimybę pasimaitinti. Mūsų nuostabai ir dzideliam džiaugsmui buvome ypatingai skaniai ir sočiai pamaitinti tame pačiame centre specialiai įrengtose patalpose

Veisiejai – nedidelis miestelis, įsiterpęs tarp vaizdingų ežerų, nustebino stulbinančio dydžio mūrine Šv. Jurgio bažnyčia, kuri dar vadinama Dzūkijos katedra. Pirmoji medinė bažnyčia Veisiejuose pastatyta 1525 m.  Dabartinę 1817 m pastatė Veisiejų dvaro savininkė Viktorija Oginskytė-Zinavienė. Apsižvalgę bažnyčioje nusileidome į rūsį, kuriame radome pavyzdingai tvarkomą bažnyčios fundatorių kriptą. Bažnyčioje eksponuojamos nuo 2010 m. iš visos Lietuvos pradėtos vežti Šv. Jurgio skulptūros. Vaikščiodami po dvaro parką, stabtelėjome prie skulptūros Veisiejuose gyvenusiam esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Zamenhofui (1859-1917). Prieš išvykdami kultūringai pabendravome prisėdę ant suolelių senų liepų pavėsyje.

Detaliau susipažinti su Lazdijais laiko nedaug bebuvo likę, bet Laisvės kovų muziejų, įsikūrusį Petrauskų statytame mūriniame name, apžiūrėjome įdėmiai. Šis namas daug kartų keitė savo šeimininkus. Pokaryje jį buvo užvaldžiusios NKVD ir KGB struktūros, kurios paliko istorijos teismui ypatingai kraupių nusikaltimų pėdsakų.  Emociškai visus labai stipriai paveikė pastato rūsiuose įrengtos kovotojų už Lietuvos laisvę kankinimo kameros. Viena iš jų skirta partizanų ryšininkės, dainų kūrėjos Elės Radzevičiūtės-Andriuškevičienės atminimui.

Bonifacas Vengalis

Autoriaus nuotraukos