Kelionė priminė apie svarbias vertybes

Skelbiame Turizmo fakulteto prodekano Arvydo Žukausko kiek sutrumpintą pasakojimą apie šią įsimintiną kelionę.

Rytinė kelionės dalis

Krekenava-Pašiliai-Krekenavos regioninis parkas-Bistrampolis.

Ar galima pamatyti tai, ko nebėra? Į šį klausimą bandėme atsakyti keliaudami po Vidurio Lietuvą ir ruošdamiesi pagrindinei mūsų šių metų kultūrinės pažintinės kelionės temai – dingusio Šeduvos štetlo istorijai.

Tačiau prieš kalbant apie prarastą pasaulį, reikia išmokti suprasti, kas yra atmintis. Todėl mūsų pirmoji kelionės pusė tapo pasakojimu apie tai, ką Lietuva išsaugojo.

Krekenavoje aplankėme didingąją Krekenavos baziliką. Stovėdami prie stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo kalbėjome apie šimtmečius trunkančią piligrimystės tradiciją, tikėjimą, bendruomenę ir žmonių viltis. Virš Nevėžio slėnio iškilusi bazilika priminė, kad tikrosios vertybės dažnai yra nematomos, tačiau būtent jos jungia kartas.

Pašiliuose susitikome su tikraisiais Lietuvos girių valdovais – stumbrais. Klausėmės pasakojimo apie jų išsaugojimą, apie žmogaus atsakomybę gamtai ir apie tai, kaip beveik išnykusi rūšis tapo Lietuvos gamtosaugos sėkmės simboliu. Kartais didžiausias žmogaus darbas yra ne kurti, o išsaugoti.

Krekenavos regioninio parko lankytojų centre žvelgėme į Nevėžio slėnį iš apžvalgos bokšto aukštumos. Prieš akis atsivėrė upės vingiai, senvagės, pievos ir miškai. Kalbėjome apie žmonių gyvenimą prie Nevėžio, apie piliakalnius, dvarus, kaimus ir miestelius, kuriuos per šimtmečius formavo ši upė. Supratome, kad kraštovaizdis taip pat saugo atmintį.

Bistrampolio dvare mūsų laukė susitikimas su Lietuvos kultūros paveldu. Vaikščiojome po atgimusio dvaro parką, apžiūrėjome skulptoriaus Vlado Kančiausko kūrinius, skirtus Lietuvos laisvės kovų atminimui, ir lankėmės Knygnešystės muziejuje. Ten dar kartą įsitikinome, kokia brangi yra laisvė kalbėti savo kalba, skaityti savo knygas ir saugoti savo kultūrą.

Šios dienos kelionė mums priminė keturias svarbias vertybes: tikėjimą, atsakomybę, atmintį, kultūrą.

Būtent tai yra raktas į kitą pasakojimo dalį – kelionę į Šeduvą. Į miestą, kuriame kadaise skambėjo jidiš kalba. Į miestą, kuriame gyveno gausi žydų bendruomenė. Į miestą, kurio dalis šiandien gyvena tik žmonių atmintyje. Ir būtent todėl prisiminti yra taip svarbu.

Keliaudami dar kartą įsitikinome: atmintis nėra žvilgsnis į praeitį, atmintis yra tiltas į ateitį.

Popietinė kelionės dalis

Šeduvos malūnas-Šeduva-Dingęs Šeduvos „Štetlas”-Velžiai-Ukmergės miniatiūrų parkas.

Kelionę tęsėme nuo Šeduvos malūno – senojo „Velnio malūno“, apie kurį iki šiol pasakojamos legendos. Papietavome. Klausėmės istorijų apie žmones, kurių gyvenimai buvo susiję su šiuo malūnu, apie prisiminimus, kurie išlieka ilgiau už laiką.

Vėliau atvykome į Šeduvą – miestelį, kuriame šimtmečius greta gyveno skirtingos bendruomenės. Vaikščiodami jo gatvėmis bandėme įsivaizduoti pasaulį, kuriame skambėjo jidiš kalba, veikė sinagogos, mokyklos, dirbtuvės ir prekyvietės.

Didžiausią įspūdį paliko pasakojimas apie dingusį Šeduvos štetlą. Kas yra štetlas? Tai ne tik miestelis. Tai žmonių pasaulis. Šeimos. Tradicijos. Kasdienis gyvenimas. Bendruomenė. Tai istorija apie žmones, kurie buvo neatsiejama Lietuvos dalis. Šiandien jų balsų nebegirdime, tačiau jų atmintis tebėra gyva.

Kelionės metu ne kartą sau uždavėme klausimą: ar žinote kaip išsaugoti pasaulį, kurio nebėra? Atsakymą radome paprastą – prisimindami, domėdamiesi ir pasakodami šias istorijas kitiems.

Ypatinga akimirka mūsų laukė Velžiuose, kur nuoširdžiai padėkojome grupės seniūnei Danutei Mateikienei už rūpestį, organizavimą ir bendruomenės telkimą. Tokios akimirkos primena, kad keliones kuria ne tik lankomos vietos, bet ir žmonės.

Kelionę užbaigėme Ukmergės miniatiūrų parke. Čia, vaikščiodami tarp mažųjų Lietuvos simbolių, dar kartą supratome, kokia turtinga, įvairi ir daugiabalsė yra mūsų šalies istorija. Gaila , kad miniatiūrų pamatėme mažai. Parkas dar tik kuriasi.

Ši diena buvo ne tik pažintis su vietomis. Tai buvo pažintis su atmintimi. Su žmonėmis. Su Lietuva. Esame nuoširdžiai patenkinti šia kelione. Ji buvo ne tik pažintinė, bet ir žmogiška, šilta, bendrystę stiprinanti patirtis.

Kelionė baigėsi. Tačiau istorijos, kurias išgirdome, keliaus kartu su mumis dar ilgai.

Autoriaus nuotraukos