Grįžome…

Fakulteto seniūnas Algirdas Antulis kreipėsi į auditoriją liūdnokais, bet labai daug pasakančiais, verčiančiais giliau susimąstyti apie nenumaldomą laiko upės tekėjimą poeto, slapyvardžiu Baltija, eilėraščio posmais:

 

Žmogau!..

 

Tu atėjai į žemę tik svečiuotis,

Pavėsy jos pavargęs pailsėt…

Nepagailėjo žemė savo plotų –

Keliauki jais, bet nekentėk.

 

Tavo akims – melsva skara padangės,

Balta ramunė pakelėj…

Nemesk žiedelio tu sulamdęs,

O glausk jį gyvą prie širdies.

 

Tavo ausims – čiurlenimas upelių

Ir jautrios dainos vyturių.

Klausykis uošiančių miškelių,

Tik nesakyk: „Tai mano…Aš turiu!..“

 

Tu atėjai ir vėl išeisi,

Užteks ir tau, pakaks to ir kitam,

Visi vienodą turim teisę –

Žemės keleiviai neilgam…

 

Apmąstę poeto mintį apie trumpą mums skirtą laiką, įdėmiai klausėmės paskaitos apie pasaulio civilizacijas. Jų laikas, palyginti su mūsų atkarpėle, yra amžinybė, bet istorikai (tikri krapštukai!) nustatė, kad daugybė tautų pasirodė istorijos kelyje, ilgiau ar trumpiau pasipuikavo savo laimėjimais, bet pralaimėjo mūšį su laiku ir nuėjo į neaprėpiamus praeities tolius. Vienos tautos nuėjo užmarštin dėl to, kad jų laikas sutapo su klimatinėmis (ar net kosminėmis) katastrofomis, o kiti žuvo per savo puikybę (pavyzdžiui, Velykų salos gyventojai rungtyniavo tarpusavyje, kas didesnę statulą pastatys savo klano garbei), dar kiti buvo „nubausti“ už prabangų gyvenimą ir neprotingą gamtos turtų eikvojimą (pavyzdžiui, Indo civilizacija, garsi savo puikiai suplanuotais miestais, kuriuose stovėjo dviejų-trijų aukštų namai).

Klausėme paskaitos ir patys savęs klausėme, ar teisingu keliu eina nenupasakojamų technologinių aukštumų pasiekusi Vakarų civilizacija, kuriai ir Lietuvą priskyrė garsus civilizacijų istorijos tyrinėtojas Harvardo universiteto profesorius Samuelis Hantingtonas.

Istorijos fakulteto informacija,

Reginos Saltanavičienės nuotrauka