Grybai – lietuviškosios tapatybės dalis

Iš pradžių mokslininkė paaiškino, kad etnomikologija tiria grybų raišką kultūroje ir jų socialinę reikšmę. Retas kuris iš mūsų žinojo, jog visas pasaulio šalis galime skirstyti į dvi dalis pagal labai įdomų kriterijų – požiūrį į grybus. Mikofobinėse šalyse (dažniausiai anglosaksų) grybai maistui vartojami labai retai arba išvis nevartojami, o mikofilinėse kultūrose (slavų šalys) grybai nuo seno buvo svarbi žmonių maisto dalis. Pasak lektorės, lietuviai yra užkietėję mikofilai (grybų mylėtojai), tą iliustruoja ir toks faktas, jog lietuvių kalboje galime rasti per 1400 liaudiškų grybų pavadinimų. Nors pagrindiniai jų pavadinimai susiję su trimis žodžiais: grybas, budė ir kremblys. Beje, įdomu, jog dzūkai grybais vadina tik baravykus, o kitus įvardija konkrečiais vardais: lepeškos, kazlėkai, varnėkai.

Patarlėse ir priežodžiuose grybai gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų reikšmių. Patarlėje „Kaimai kaip grybai dygsta“ žavimasi gausumu, greitumu, o štai sakydami, jog ,,Jis tenai tik vietoj grybo“, išreiškiame niekinimą.

Įdomu buvo kartu su lektore pasiaiškinti, kodėl grybai daugelyje kultūrų yra mitologizuojami. Viena iš priežasčių – jų neįprastumas, grybai užima tarsi tarpinę padėtį tarp augalų ir gyvūnų, yra keisti, nes nežydi, neturi šakų, lapų, greitai užauga, neturi matomų sėklų. Net mokslininkai pažįsta tik apie 10% gamtoje esančių grybų rūšių. Todėl žmonės bando savaip paaiškinti grybų pasaulį. Vieni tiki, kad grybai dygsta tik naktį, kiti teigia, jog negalima žiūrėti į dygstantį grybą, nes apaksi, o treti draudžia einant į mišką šūkauti, nes galima pažadinti miegančius grybus arba neišgirsti, kaip šneka baravykai. Beje, visi tie pasakojimai dažniausiai susiję su kepurėtaisiais grybais, kurie yra geriausiai matomi.

Dar viena mitologizavimo priežastis ta, jog grybai buvo neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis, jie buvo vartojami maistui, gydymui, įvairioms kitoms buities reikmėms (pvz., kazlėkais būdavo tepami durų vyriai, vežimų ratai). Buvo tikima, jog grybai yra savotiški žemės žiedai, kuriais mūsų maitintoja pasipuošia pavasarį, ypač po gausaus lietaus, nugriaudėjus Perkūnui. Dzūkai iki šiol pastebėję miškuose ant samanų baltas apnašas, rodančias būsimas grybingas vietas, vadina jas „žemės žydėjimu“. Ne vienas ieško briedžiukų žiedų, nes jie, senolių nuomone, turi visažinystės galią (kaip ir mitiniai paparčių žiedai).

Tos galios ateinančios iš žemės gelmių, o jų valdovas yra velnias, kuris mėgsta drėgnas vietas, tokias kaip ir grybai. Ratais augantys grybai buvo vadinami kaukaračiais (susijusiais su kauku), laumaračiais arba raganų ratilais. Jei sapnavai grybus, lauk artėjančios mirties arba pinigų, nes velnias valdo užkeiktus turtus, o grybai susiję su jo galiomis. Tačiau ne visi. Yra pasakojimų, jog grybai – tai Dievo arba Šv. Petro išspjauti javų grūdai ar duonos gabalėliai. Jie gali būti ir Dievo dovana, pasak dzūkų, „Dzievo rasa“.

Kartais patys nepastebime, kad grybus sužmoginame, juk kasdienėje kalboje dažnai įvardijame grybus turint kepures, kojas, galvą, jie gali būti seni, jauni, juos, kaip ir žmones, galima nužiūrėti. Grybų antropomorfizavimas ypač ryškus mįslėse: „Ponas stovi ant vienos kojos su skrybėle“, „Mažutis, gražutis ėjo per žemę ir atrado raudoną kepurėlę“, „Vienakojis dėdė prie kelmelio sėdi.“

Patys grybai gali būti suvokiami kaip atskiros mitinės būtybės, miško dvasios. Todėl ir rasti juos ne visada lengva. Jei turi grybautojo dalią, įgimtą laimę, gimei „su marškinėliais“, visada grybų rasi. Dažnas esame iš savo tėvų girdėjęs, jog tau skirtus grybus vis tiek surasi, nes „Kožnas savo grybus susirenka“. Tačiau jei neturi įgimtos laimės, gali ją palenkti savo pusėn įvairiais būdais, pavyzdžiui, neužmiršk rastais grybais pavaišinti kaimynus, taip užsitikrinsi sėkmę. Kiti sėkmę sugauna paspjaudydami ar pabučiuodami pirmą rastą grybą, dar kiti jį paaukodami žemei (sumindydami). Tačiau jei radęs gerą grybą jo neišrausi, daugiau neberasi. Geras ženklas, jei randi grybą ant grybo, visą krūvą, tada turėsi sėkmę, kurią vėliau galėsi perduoti savo vaikams ar vaikaičiams. Grybai gali nulemti žmogaus laimę, tik su jais reikia elgtis pagarbiai.

Pagarbiai reikia elgtis ne tik su grybais, bet ir su jų augimo vieta, nerodyti jos bet kokiam prašalaičiui. Net garsusis dzūkų dainininkas Petras Zalanskas yra prisipažinęs, kad slepia nuo svetimų akių baravykų vietą.

O kokias dzūkių sukurtas maldeles reikia kalbėti, kad daugiau grybų rastum, kaip ir kokiais surinktais grybais visokias ligas galima gydyti, tikrai neatskleisime, kad neprarastume tų galių, kurių įgijome klausydamiesi tikrai įdomios paskaitos, įtikinusios, jog senolių santykiai su grybais ne tik atskleidžia tradicinį lietuvių pasaulėvaizdį, bet ir parodo, jog grybai yra neatsiejama lietuviškosios tapatybės dalis.

Gražina Mališauskienė

Autorės nuotraukos