Įamžinti akimirką, papasakoti istoriją

Kiekvienas įamžintas įraše renginys turi savo istoriją, kuri verta būti papasakota. Vaizdo įraše skamba ir balsas, nes kūrybinėje komandoje šalia operatoriaus Vytauto Vasiliausko yra Vida Kniūraitė. Žinoma MČTAU lektorė ir Istorijos fakulteto dekanė dažniausiai yra ir scenarijaus kūrėja,  ir įgarsintoja, o neretai idėjos sumanytoja.

Tad smalsu sužinoti apie kūrybinį duetą, kūrybinius ieškojimus ir atradimus. Todėl ir klausiame MČTAU Garbės lektorės ir Istorijos fakulteto dekanės Vidos Kniūraitės ir Vytauto Vasiliausko, kaip susibūrė jų komanda, kaip atsiranda filmų idėjos, kokias istorijas jiems įdomiausia pasakoti? Jeigu šis interviu būtų įgarsintas, dažniausiai girdėtume  Vidos Kniūraitės balsą. Mažakalbis Vytautas Vasiliauskas kalbėti leidžia vaizdams.

Apie komandą ir kūrybinį kelią. Kaip prasidėjo jūsų dueto kelias į videofilmų kūrybą?

2006 m. Vilniaus pedadoginio universiteto Istorijos fakultete Lokaliosios istorijos magistrantūros studijų plane atsirado iš pirmo žvilgsnio keista disciplina „Istorijos vadyba“ – gal visą Europą išmaišiusiems studentams teko parodyti, kokius lobius savyje slepia  gimtasis kraštas. Į pirmąją tokią kelionę su studentais pakviečiau inžinierių Vytautą Vasiliauską, manydama, kad  filmuota medžiaga pasitarnaus kaip mokymo priemonė. Tokiu būdu atsirado pirmasis mūsų filmas pavadinimu „Viena diena Žemaitijos keliais“. Kol buvo galimybės keliauti su studentais, kūrėme kitus filmus. Taip atsirado serija „Viena diena … keliais“. Tie keliai mus nuvedė į Šiaulių kraštą, Aukštaitijos nacionalinį parką ir kitas ne mažiau įspūdingas vietas. Vytautui dirbti keliaujant kartu su studentais nebuvo lengva ir paprasta. Kitais metais jau važiavome dviese – atsirado  „Viena diena Suvalkijos keliais“, „Viena diena Dzūkijos keliais“, „Viena diena Tauragės krašto keliais“, „Antra diena Žemaitijos keliais“.

Kaip atsiranda filmo idėjos?

Sunku pasakyti. Pavyzdžiui, kartą sakau Vytautui: „Važiuokime į Pagramantį.“ Jam tai neatrodo nei svarbu, nei protinga taip toli keliauti. O man nuo vaikystės labai gražiai skambėjo žodis „Pagramantis“. Pažiūrime, ką dar galima svarbaus rasti tame krašte – atsiranda „Viena diena Tauragės krašto keliais“.

Apie MČTAU gyveno kroniką. Kodėl, jūsų nuomone, svarbu fiksuoti senjorų veiklas ir bendruomenės gyvenimą? Kokias istorijas apie MČTAU žmones jums įdomiausia pasakoti? Gal filmuodami atradote tai, kas jus pačius nustebino apie universiteto bendruomenę?

Trečiojo amžiaus universitetų veikla yra labai svarbus pagyvenusių žmonių gyvenimo etapas.  Filmuodami renginius propaguojame trečiojo amžiaus universitetų judėjimą, tikimės, kad, pasižiūrėję filmus apie mūsų veiklą, žmonės susidomės ir įsijungs, taip suteikdami didesnę prasmę savo dienoms.

Jeigu kas būtų papasakojęs, kokie puikūs yra trečiojo amžiaus universitetų veiklos rezultatai, nebūčiau patikėjusi. Filmų kūrimas padeda teisingai  parodyti trečiojo amžiaus universiteto gyvenimą. Šiuolaikiniai pagyvenę žmonės nėra kokie nors vargo ir skurdo sugniuždyti seneliai – jų gyvenimas pilnas žavesio, kuris ateina per dalyvavimą pagyvenusių žmonių organizacijose.

Kuris renginys ar projektas paliko stipriausią įspūdį?

Įspūdingos yra Universiados, Pasaulinės sveikatos organizacijos dienai skirti renginiai, „Romantikų“ ir Šokių studijos  kolektyvų pasirodymai. Sunku ką nors išskirti.

MČTAU Turizmo fakultete įgyvendinant krašto pažinimo projektus pasinaudota ir jūsų kūryba. Kaip renkatės vietas, apie kurias kuriate filmus?

Kartais tiesiog atrodo, kad vietovė svarbi gamtos grožiu, kartais – kad ten gimė ar kūrė kuris nors žymus Lietuvos žmogus. Gali būti ir taip: matome, kad vietovė ypatinga, bet visuomenė apie tai nežino – reikia parodyti! Nutinka ir taip, kad po metų ar net dešimtmečio mūsų pėdomis paseka įvairios Lietuvos televizijos. Tai tik patvirtina mūsų intuiciją renkantis temas.

Ar yra Lietuvos kampelių, kurie jus ypač sužavėjo?

Žinojau, kad yra išpuoselėtas Juknaičių tarybinis ūkis, buvau mačiusi nuostabią centrinę gyvenvietę. Vieną dieną filmuodami įspūdingas vietas Mažojoje Lietuvoje, užklydome į Juknaičius, kur mus ypatingai „sužavėjo“ žmonių „sugebėjimas“ paleisti vėjais tai, kas jų pačių rankomis sukurta. Kitas labai svarbus įvykis – Usėnų kaimo tragedija, kur tragiškos vaikų mirties vietoje pastatytas puikus paminklas, skirtas visoms Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti.

Norime fiksuoti renginius, kuriuose dalyvauja įdomūs žmonės, kad neišnyktų, nebūtų užmirštos jų išsakytos mintys. Svarbu, kad išliktų įrašuose meno kolektyvų pasirodymai. Apie gamtos objektus, deja, galima pasakyti tą patį: kitą kartą nuvykęs gali neberasti piliakalnio – bus arba sudarkytas, arba paskelbtas privačia valda.

Apie kūrybos procesą klausiu Vytauto Vasiliausko.  Kaip gimsta filmo scenarijus – nuo idėjos iki galutinio rezultato?

Scenarijaus pasirinkimą apsprendžia, kokį renginį tenka filmuoti. Visas kūrybos procesas yra didžiulis atradimų laukas. Kartais nėra jokių sąlygų filmavimui, bet filmuoti reikia – tenka suktis.

Kaip pavyksta perteikti vietos ar žmogaus atmosferą vaizdu?

Stengiuosi pabūti toje vietoje, pasižvalgyti, paklausyti garsų, pabendrauti su žmonėmis. Dažnai svarbiausi tampa ne pagrindiniai objektai, o smulkios detalės – sena koplyčia, vėjo judinami medžiai, varpų skambesys, žmogaus žvilgsnis ar trumpa pauzė pokalbyje.

Kiek laiko paprastai užtrunka vieno filmo sukūrimas?

Labai sunku atsakyti. Laike savęs neribojame. Svarbiausia, kad filmas „žiūrėtųsi“. Paprastai mūsų filmuose būna ir tekstai, kuriems sukurti taip pat reikia laiko. Vien žodžiai kartais mažai ką pasako. Svarbu, ir kokia intonacija jie pasakyti. Daugumą filmų mums yra įgarsinęs profesorius Libertas Klimka. Na, o visuose filmuose apie MČTAU – nepakeičiamas filmų bendraautorės Istorijos fakulteto dekanės Vidos Kniūraitės balsas.

Kokia filmavimo akimirka iki šiol išliko ryškiausia jūsų atmintyje?

Nesu profesionalus operatorius, bet pastebėjau, kad yra žmonės, kurie jaučia įjungtą kamerą. Jie tarsi skaito operatoriaus mintis. Laiku pasisuka, nueina ten, kur nori operatorius. Dar kokią nors frazę pasako. Tai tiesiog mistika. Prisimenu, teko filmuoti Adolfo Šapokos 100-ųjų gimimo metinių iškilmes Utenoje. Tarp garbingų dalyvių buvo ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Tą filmavimą sunku pamiršti.

Ar yra filmas, kuriuo ypač didžiuojatės?

Yra tokie filmai. Tai filmas kaip tikras detektyvas. Jame „vaidino“ rašytojai Juozas Aputis, Vytautas Martinkus ir dramaturgė Dalia Sruogaitė, patys to nežinodami ir buvo nustebinti. Tame filme įmontuotos poeto Algimanto Mackaus vestuvės, kuriose dalyvavo būsimas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Maždaug po trijų metų su filmu „Algimanto Mackaus vestuvių svečiai“ buvau  pakviestas į Prezidentūrą.

Labai daug malonių akimirkų mums suteikė filmas „Viena diena Dzūkijos keliais“ – jį net mes patys galime žiūrėti ir žiūrėti, o kai žiūrovai sako, kad filmas patinka, šiluma užlieja krūtinę.

Ar buvo situacijų, kai filmavimo planus teko netikėtai keisti?

Visko pasitaiko. Filmuojant Vinco Kudirkos klėtelėje buvo taip  tamsu,  filmuoji tai, ką gali prieblandoje nufilmuoti. Tik po to galvoji kaip viską sulipdyti. Viską gelbėjo Liberto Klimkos balsas ir Tautiškos giesmės akordai.

Kokių žmonių istorijos jus labiausiai palietė?

Įspūdinga yra MČTAU Literatūros fakulteto klausytojos žinomos rašytojos Vilijos Jurėnienės istorija.

Kokius projektus šiuo metu brandinate?

Sukursime keletą videokronikų  „Mūsų dienos“ ir labai reikšmingą filmą apie Skarulių (Jonavos priemiestis) bendruomenės pastangas remontuoti bažnyčią, restauruoti joje esančius meno kūrinius.

Nuoširdžiausia padėka už galimybę praskleisti uždangą į kūrybinį procesą, kurio rezultatai visada kalba apie kitus, o ne apie jus filmo kūrėjus. Linkėjimai gražios vasaros ir naujų sumanymų.

Kalbino Lilija Smalakienė

Autorės ir Vaclavo Svidinsko nuotraukos