Legendas papasakoja karpiniais ir medžio raižiniais

Tai leido ne tik pasigėrėti meno kūriniu, bet ir papildyti žinias. Ir, žinoma, skatino labiau pasidomėti kūrėju. Tad į pirmadienio susitikimą su popieriaus karpinių ir senųjų žemaitiškų medžio raižinių meistru Klaidu Navicku susirinko ne tik Tautodailės fakulteto klausytojai.

Prieš susitikimą Tautodailės fakulteto klausytojos savo auditorijoje pristatė savo kūrybinius darbus, kuriuos apžiūrėjo ne tik karpinių meistras, bet ir kiti svečiai. Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujelienė, tautodailininkė MČTAU Garbės klubo narė – 15 metų buvusi Tautodailės fakulteto seniūnė Birutė Jadvyga Mickevičienė, tautodailininkė meno kūrėja Virginija Kasparavičiūtė.

Fakulteto dekanė Henrika Ivancienė pristatydama tautodailininką K. Navicką, darbe – teisininką, laisvalaikiu – meno kūrėją, paminėjo keturias jo išleistas knygas, surengtas parodas ne tik Lietuvoje, bet ir daugybėje užsienio šalių bei apdovanojimus. Tautodailininkas pripažintas tradicinių amatų meistru, sertifikuotos meistro karpinių ir medžio raižinių mokymo programos. Įdomu klausytis meistro pasakojimo ir apie popieriaus bei karpinių istoriją, ir apie įvairių šalių karpinius, ir apie įvairias jo paties patirtis.

Užaugęs tarp liaudies kūrėjų – tetos, močiutės audė, mezgė, namuose gražūs rankų darbo baldai, mama buvo pripažinta pirštinių mezgėja, seneliai buvo dailidės, vaikas galėjo bandyti jų įrankius. Pirmiausia ir pradėjęs drožti. Vėliau gyvenimo aplinkybės drožybą sustabdė. O karpiniai prasidėjo nuo atsitiktinai gatvėje rastų žirklučių. Darbe per pietų pertrauką tomis žirklutėmis iškarpė atviruką, kolegoms patiko, todėl ir toliau tą darė. Taip atsirado ir pirmoji atvirukų su paukščiais, rūtomis, kryžiais, koplytstulpiais, žirgeliais, įprastais karpinių ženklais paroda.

Meistras ne tik kūrėjas, jis puikiai išmano ir karpinių, ir popieriaus istoriją, turi surinkęs įvairių pavyzdžių savo pasakojimo iliustracijoms. Seniausieji karpiniai buvo sukurti net prieš du tūkstančius metų, kada Kinijoje popierius buvo išrastas. Per kitas Europos šalis kartu su popieriumi karpiniai atkeliavo ir į Lietuvą. Rodydamas įvairių šalių karpytojų darbus K. Navickas papasakojo apie skirtingas tradicijas, įrankius, technologijas ir taip pat apie skirtingą požiūrį į tradiciją įvairiose šalyse, tradicijų ir tautodailės vertinimo pokyčius. Pavyzdžiui, Danijoje ir dabar tradiciniu laikomas tik karpinys pagal Anderseną, Europos šalyse tradicinis karpinys juodai baltas, o Lenkijoje spalvotas. Daug pasakojo apie savo pažintį su meistru iš Japonijos, Kinijos karpytojų paslaptis.

Karpinių istorija įdomi, bet smalsu buvo ir paties meistro kūryba. „Kūrybinis darbas nėra tik sugalvoti ir atsisėdus iškarpyti, – sakė K. Navickas. – Prieš darydamas kokį karpinį ilgai galvoju, skaitau. Karpinys negimsta čia ir dabar. Kol sugalvoju, kol nupiešiu, kol išdėlioju – daug užtrunka, o pats karpymas man neįdomiausia. Žinoma yra lazerių, bet negaliu savo nupaišyto karpinių piešinio išpjauti lazeriu, nes tai nebus gyva“.

Kalbėdamas apie kūrybinius ieškojimus papasakojo ir apie dar vieną pomėgį – medžio raižinius, kuriais susidomėjo, norėdamas atgaivinti šį liaudies meną. Šiandien medžio raižinius kuria taip pat, kaip jie buvo daromi prieš šimtą metų. Įdomus pasakojimas apie šventuosius savo kūriniuose, šventųjų veiduose jo pažįstami žmonės. „Šventųjų negalių daryti ant linoleumo, tada jie man plastmasiniai atrodo. Geriau su kančiomis, bet tikrus,“ – apie kūrybos ypatumus sakė kūrėjas. Ketvirtoji K. Navicko knyga  lietuvių ir lenkų kalbomis – popieriaus karpinių ir medžio raižinių albumas „Mūsų šventieji“. Knygą kaip dovaną universitetui įteikė kūrėjas rektorei dr. Zitai Žebrauskienei.

Kūrybinis susitikimas ne vieną uždegė ne tik susidomėti, bet ir pabandyti karpinių meną. O kūrėjas prasitarė, kad paskaitytų dar ne vieną paskaitą, nes kurdamas savo karpinius yra surinkęs daug įdomios informacijos.

Lilija Smalakienė

Autorės nuotraukos