Lietuvos fotografija – pasaulio dalis

Apie tai, kaip atsirado ir vystėsi fotografija, kaip ji tapo atskira meno šaka paskaitoje „Lietuvos fotografija – pasaulio dalis“ pasakojo menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė bei parodų kuratorė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno (2019) bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (2021) laureatė, humanitarinių mokslų daktarė profesorė Agnė Narušytė.

Galima daug skaityti apie įvairius menus ir menininkus tiek internete, tiek įvairioje literatūroje, tačiau gyvas žodis vis tiek dar yra įtaigesnis. Pasirodo, stimulas fotografijos atsiradimui buvo noras „padauginti“ patikusius gražius paveikslus, kad dailininkams nereikėtų jų ilgai ir kantriai kopijuoti teptuku. Pradėta ieškoti medžiagų, kurios, veikiamos šviesos, keičia savo būvį. Buvo pastebėta, kad Judėjos bitumo, t. y. asfalto, apšviestos vietos sukietėja. Neapšviestas vietas išplovus, gaunama klišė, nuo kurios galima spausdinti vaizdus. Beje, prancūziškai fotografijos negatyvas ir vadinamas cliché, t. y. klišė. Pirmoji fotografija – tai buvo vaizdas pro langą. Prancūzas Žozefas Nepsas 8 valandas laikė ant lango alavinę plokštelę, padengtą plonu asfalto sluoksniu. Tiesa, vaizdas gavosi neryškus. Tokį metodą Nepsas pavadino heliografija. 1839 m. Lui Žakas Mande Dageras vaizdą išsaugojo ant varinės plokštelės, padengtos sidabro jodidu. Jis nebuvo labai kuklus ir tokį vaizdo gavimo būdą pavadino dagerotipija. Galiausiai, Viljamas Henri Foksas Talbotas, vaizdą išsaugojo ant popieriaus, išmirkyto chloruotame sidabre, taip pradėdamas ant popieriaus spausdinamų nuotraukų erą. Todėl 1839 metai laikomi fotografijos atsiradimo metais.

Jau nuo XIX a. vidurio Vilniuje atsirado pirmieji fotografai, kurie mums paliko istorinius to meto Vilniaus vaizdus. Tai Vilhelmas Zacharčikas, išgarsėjęs savo „Vilniaus albumu“, Juozapas Čechavičius, palikęs daugiau nei 200 nuotraukų kolekciją. Nors Čechavičiaus didžioji aistra buvo istoriniai vaizdai, tačiau pragyvenimui daugiau naudos duodavo portretai, kuriuos jis kurdavo, matydamas ne tik išorinius bruožus, bet ir asmens vidinį pasaulį. XIX a. antroje pusėje jau tapo madinga turėti portretų albumus, ir ne tik šeimos narių, bet ir kitų žmonių. Buvo fotografuojami ir 1863 m. sukilimo vadai, patys fotografai įsitraukė į sukilimą ir nukentėjo, kaip ir sukilėliai. Fotografas Abdonas Korzonas 1863 m. balandžio mėn. suimtas ir ištremtas į Sibirą, jo fotoateljė uždaryta, įranga ir fotografijos konfiskuotos.

XIX a. fotografijoje pradėjo aktyviai reikštis ir moterys, nors tuomet dar buvo laikoma, kad moteriai nedera užsiiminėti jokiais verslais. Paulina Mongirdaitė – pirmoji Lietuvos moteris fotografė, kuri įamžino ir ateities kartoms paliko Lietuvos pajūrio ir Palangos vaizdus. Vilniuje žinoma fotografė buvo Aleksandra Jurašaitytė, kuri, mirus tėvui, perėmė jo foto ateljė. Aleksandra sukūrė didelį foto albumą, skirtą Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti.

Vienas žymiausių Lietuvos fotografų – Janas Bulhakas, Vilniuje įsikūręs prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir pragyvenęs 34 metus, savo nuotraukose įamžino Vilniaus kultūrinius įvykius, šventes, miesto istorinę raidą.

Per paskaitą lektorė apžvelgė tik nedidelę dalį žymių Lietuvos fotografų, todėl buvo nuspręsta šią temą dar pratęsti.

Irena Burdulytė

Autorės nuotraukos