Literatūros fakulteto „Poezijos pavasaris“

„Mes niekada nesužinosime, kiek daug gėrio padovanoti gali paprasčiausia šypsena“, – Motina Teresė.

Šiltai ir linksmai mus priėmė Kaišiadorių TAU nariai, kuriems pristatėme savo kūrybos rinkinį „Rudens valsas“, prasmingai pabendravome, linksmai padainavome ir net pašokome.

Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dieną dalyvavome Šlapelių namuose–muziejuje, kuriuose rašytoja ir žurnalistė Virgina Šukytė (Virginija Genienė) pristatė jau devintą savo knygą – „Pilkieji didvyriai“ apie slaptas ir pavojingas knygnešių keliones. „Autorė atskleidžia knygnešių dvasinę stiprybę, drąsą, sumanumą, ištvermę ir pasiaukojimą. Knygnešystė – ne tik istorinė, kultūrinė, bet ir dorovinė mūsų vertybė“‘, – teigė Martynas Petrošius.

Gegužės 22-ąją minima didžioji masinė deportacija, kai prieš 77 metus įvyko vienas masiškiausių Lietuvos tautos trėmimų, užkoduotas žodžiu „Vesna“‘ („Pavasaris“). Išvakarėse, nepabūgę tamsiais debesimis apsitraukusio, gero oro nežadančio dangaus, literatai keliavo aplankyti tremtinių, gyvenančių specialiuose socialiniuose namuose „Tremtinių namai“.

Tremtinių namuose mus pasitiko smagios socialinės darbuotojos – Vilma Staskevičienė ir Diana Stalioraitė. Jos pristatė gausiai susirinkusius bendruomenės narius, choristus ir jų vadovę Mildą Andrulionienę. Tremtinių namų direktorius Artūras Melianas nuoširdžiai mus pasveikino. Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis, 1949 metų trėmimo „Priboj“ („Bangų muša“) tremtinys, pasidžiaugė galimybe bendrauti su bendro likimo žmonėmis ir padėkojo, dovanodamas mūsų kūrybos rinktinę „Rudens valsas“, perskaitė eilių ir prasmingą įrašą su gražiu palinkėjimu: „Šviesios dangaus palaimos!“ Taip pat paskaitė ir savo išmintingų aforizmų.

Susėdę prie kavos puodelio, pasikeisdami skaitėme draugų kūrybą, deklamavome savo, dainavome. Pradėjus dainuoti jautrias lietuviškas dainas apie Tėvynę, susijaudinau – stipriai palietė prisiminimai. 1948 m. gegužės 21-oji… Šios dienos vakarą prisimenu taip aiškiai, lyg tai būtų atsitikę dabar, ir grįžau į praeitį su vaizdais, garsais, kvapais… Nors man dar ir šešerių nebuvo, bet širdyje jau gyveno baimė, nuojauta, kuri ir pasitvirtino – tas vakaras buvo paskutinis, praleistas Tėviškėje…

Tremtinių namus lankau seniai. Lankiau barako draugę Janiną Kuodzevičiūtę-Markevičienę, barako kaimyną Vytautą Endziulaitį, Vyčio apygardos partizanę Marytę Štarolytę-Joaną ir kitus. Iš jos man dovanotos knygos „Iš ilgesio ten numirė jaunystė“ Elvyra Lotc perskaitė eiles „Dėkojam“. Nijolė Menčinskienė paskaitė eilėraščių iš „Rudens valso“, Danutė Radžiūnienė – savo kūrybos, pasisakė Lilija Smalakienė, Bronislava Nainienė. Dvasiškai pakylėtos, savo kūrybą pristatė Tremtinių namų atstovės.

Laikas pralėkė taip greit, kad nesinorėjo nutraukti tokio malonaus pobūvio. Visiems drauge nusifotografavus teko skirtis…

Dėkojame Tremtinių namų administracijai, jos bendruomenei, taip noriai ir šiltai visada mus priimančiai, praturtinančiai savo geromis emocijomis. „Geriausi ir gražiausi dalykai negali būti pamatyti ir netgi paliesti. Jie jaučiami širdimi“, – sakė Helen Keller.

Pragiedrėjus orui, atsidūrus gamtos žalumoj, gausiai žydint alyvoms ir kaštonams, į namus važiuoti visai nesinorėjo. Gamta mus suviliojo ir daugelis mūsų patraukėm prie Neries upės. Po žydinčiu kaštonu radę prieglobstį, pratęsėme mūsų literatūrinį „Poezijos pavasarį“. Su paukštelių mielu čiulbėjimu, pasiklausėme Edvardos Gecevičienės įdainuotų posmų pagal Bronislavos Nainienės, Genovaitės Grušienės eiles. Buvo malonu pajusti ir suvokti mūsų bendrystės akimirkų ypatingumą, svarbą. Buvo akivaizdu, kad literatai – atvertos taurios širdys, mylintys meną, poeziją, šalia esantį, atjaučiantys ir suprantantys vienas kitą.

Kristina Sadauskienė, Literatūros fakulteto seniūnė

Rasos Pakalkienės ir autorės nuotraukos