Mikalojus Vilutis – įdomus Literatų fakulteto svečias

Po išsamaus, šiai auditorijai neįprastai sodriais išsireiškimais prisodrinto prisistatymo pasidalijo įžvalgomis apie kūrybos, kaip atskiro kūrėjo proto ir jausmų samplaika, ir jos poveikį žmogui. Mėgino įtikinti, kad kiekvienas profesionalaus kūrėjo kūrinys, einantis iš kuriančiojo širdies į žiūrovo širdį, yra vienetinis ir nepakartojamas savo originalumu. Jis prilygsta kraujo ar ašaros lašui, nežiūrint kokiu akies kampu bus jį žiūrima. Skirtingas pasaulis, skirtingi jo gyventojai, skirtingi menininkai, o tuo pačiu ir jų menas.

Šiai auditorijai suprantamiausias menas: literatūra, kinas, teatras, o iš bendrojo išsilavinimo -ir muzika. Dailė, ypač šiuolaikinė, daugumai – terra incognita. Šią meno sritį suvokiame, o tuo pačiu ir vertiname labai primityviai, o dažniausiai jos nesuprasdami, tiesiog atmetame, dažnai ir piktinamės. Pagaliau su šia meno sritimi ne taip dažnai ir susiduriame akis į akį, nes pastarajai reikalingos ypatingos sąlygos, tai speciali erdvė ekspozicijai. Lengviau susipažinti su skulptorių kūryba, nes pastarajai pakanka miestų, miestelių, aikščių, o kartai ir garsaus žmogaus amžino poilsio vietos. Tarp kitko mums stengėsi įdiegti, kad esame išrinktieji, nes didelei pasaulio daliai, jokie menai, o tuo labiau dailė, neprieinama, pagaliau ir nereikalinga.

Mikalojus Vilutis labai įtaigiai, su didele sodraus humoro doze, mėgino auditoriją įtikinti, kad menas yra, buvo ir bus neatsiejama gyvenimo laikmečio dalis. Taigi visas šiuolaikinis menas yra šių dienų produktas, kad ir nematerialus, vis tiek produktas, paveiktas ypatingai išsivysčiusių mokslo ir technikos pasiekimų. Privalu suprasti, kad šiame skubančiame pasaulyje tiesiog neįmanoma aprėpti ir suprasti visko, kas tave supa, bet reikėtų pasistengti, bent atkreipti dėmesį į tai kas gali turėti išliekamąją vertę tiek literatūroje, tiek kine, tiek ir dailėje.

Prelegentui teko atsakyti į daugelį klausimų. Auditorija jo klausėsi sulaikiusi kvėpavimą. Buvo sužavėta. Aš taip pat, nors Mikalojų Vilutį pažįstu nuo senai.

Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto lankytoja

Kristinos Sadauskienės nuotraukos