Vilniaus teatre „Lėlė“ – įdomi edukacija ir didelė dozė gerumo

Mūsų gidas buvo Rimantas Driežis, buvęs šio teatro režisierius ir dailininkas, dabar dalyvaujantis kūrybinėse ir edukacinėse programose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jis dalijosi tuo, ką pats gerai išmano, kuo pats gyvena. Mus supažindino ne su atskirais teatro muziejuje sukauptais eksponatais, o papasakojo apie pačią lėlių teatro esmę – šios meno rūšies atsiradimą, vystymosi istoriją, jos poveikį ir poreikį žiūrovams, išraiškos priemonių (lėlių tipų) įvairovę.

Mane nustebino daugelis išgirstų faktų:

· pirmieji „lėlių teatro“ elementai Europos bažnyčiose minimi jau XIII a pabaigoje – prakartėlėse ant besisukančio disko sustatytos karalių figūrėlės „ateidavo“ pasveikinti gimusio kūdikėlio Jėzaus;

· „lėlių teatro“ atsiradimą paskatino Europoje buvę populiarūs „karalių juokdariai“, kurie pabrėždavo aukštą valdovo statusą. Juos turėjo net Kryžiuočių ordino Magistras;

· pirmą kartą „lėlininkas Vaškas iš Vilniaus“ rašytiniuose šaltiniuose paminėtas ~1490 metais;

· profesionalus lėlių teatras vaikams Lietuvoje įsteigtas tik 1936 metais, kai atsirado kinas;

· Vilniaus teatras „Lėlė“ įsteigtas 1958 metais, tačiau neturėjo savo pastovių patalpų;

· „Lėlės“ trupė persikėlė į savo šiandienines patalpas Arklių gatvėje (Oginskių rūmuose) tik 1975 metais.

Vertinantiems nuoširdumą, bet dar nebuvusiems „Lėlės“ teatro muziejuje, labai rekomenduoju ten apsilankyti. Jūs išgirsite ne tik apie tai, kaip XX a. pradžioje kinas, pasitelkęs naujas technologijas, perėmė visas lėlių teatro tradicijas ir žiūrovus, ne tik apie lėlių teatro rūšis (marionečių, mechaninių, popieriaus, gyvųjų lėlių, stalo, šešėlių,…), bet ir dovanų gausite didelę porciją gerumo. O gerumo per daug nebūna.

Rita Šileikaitė, Kultūros fakulteto atstovė

Kultūros fakulteto nuotraukos