Nijolė Oželytė: „Mūsų visų Lietuva“

Vieną kovo mėnesio dieną Turizmo fakulteto lankytojai rinkosi į auditoriją susitikti su Kovo 11-osios akto signatare, politikos ir visuomenės veikėja, aktore Nijolė Oželyte-Vaitiekūniene.  Iš anksčiau paskelbto renginio pavadinimo „Mūsų visų Lietuva“ nelabai buvo aišku, apie ką bus kalbama. Nežiūrint to renginys sulaukė didelio susidomėjimo (laisvų vietų ir ant auditorijos laiptų mažai bebuvo likę). Dauguma susirinkusiųjų neabejotinai pažinojo savo bendraamžę kaip talentingą kino aktorę, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) narę, buvusią televizijos laidų vedėją ir kaip garbingą Lietuvos valstybės pilietę, turinčią tvirtą poziciją ir nemėgstančią „vynioti žodžių į vatą“. Matyt, jie tikėjosi iš gerbiamos lektorės išgirsti šiek tiek daugiau, negu iš oficialių kalbų, girdėtų ne kartą minint Lietuvos nepriklausomybės atstatymo metines.

Paklausta, ar norėsianti pasinaudoti projektoriumi, Nijolė teigė, kad ne, nes yra įpratusi prie jai priimtinų Dievo dovanotų žodinės išraiškos priemonių. Lektorė nesumelavo: paėmusi mikrofoną, ji be jokio raštelio, be jokio stabtelėjimo gerokai ilgiau negu valandai buvo prikausčiusi auditorijos dėmesį. Žodžiai nuo scenos liejosi laisvai, mintys lakstė pirmyn, atgal, tačiau ne per daug nukrypdamos nuo svarbiausių dalykų. Kalbėdama apie savo išgyventas asmenines patirtis ji priminė klausytojams apie tai, kokioje duobėje mes buvome atsidūrę prieš skelbdami Lietuvos nepriklausomybę, kas tada mums buvo laisvė, kas vyko kovo 11-tą ir kur mes dabar judame.

Pradėjusi kalbėti Nijolė prisipažino dar ne taip seniai suvokusi, kad nereikėtų per daug pykti ant tų, kurie galvoja kitaip. Ji emocingai dalinosi savo įžvalgomis: „Mes skiriamės vieni nuo kitų tuo, pro kokią skylutę matome ar norime matyti aplinkinį pasaulį. Ta skylutė didėja, jei save tobuliname. Tie, kurių apžvalgos ratas siauras, kurie nuo pat kūdikystės buvo matę tik purvą, ir toliau sakys, kad aplinkui – tik melas bei purvas. Bet jei ta skylutė būtų buvusi didesnė, tai gal jie dabar matytų žaliuojančią pievą ir šviečiančią saulę“. Pagal Nijolę, daugeliu atvejų žmonės nesirenka, kokie jie norėtų būti. „Celofanas“ dabar gal norėtų būti Gabrieliumi – važinėtų sau po Europą, skaitydamas paskaitas universitetuose. Bet jis negali to padaryti, ir tada lieka pyktis, keiksmai ir asmenybę žudantis nepilnavertiškumo kompleksas.

Palietusi laisvės temą Nijolė kalbėjo, kad prasidėjus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, nedaug kas iš mūsų suprato, ką iš tikrųjų reiškia tas magiškas žodis. Kai žmogus ilgai sėdi kalėjime, ilgainiui pripranta prie to, kad kažkas juo turi pasirūpinti. Išleistas į laisvę jis nebežino, kaip gyventi, todėl dažnai, kartais net savo noru, vėl sugrįžta į ankstesnį fizinį ir dvasinį narvą. O juk ne vienas iš mūsų įsivaizdavome, kad atėjus laisvei, dešrelės pačios iš dangaus ims kristi. Kad ir kaip būtų gaila, bet vergas vergo savyje nemato. Mozė 40 metų vedžiojo žydus po dykumą, kol nebeliko nei vieno vergovėje gimusio. Mes dabar gyvename ilgiau, todėl, matyt, dar reikės šiek tiek palūkėti, kol nebegirdėsime teigiančių „prie ruso buvo geriau“.

Nedaug kam dabar rūpi, kad prieš 36 metus Kovo 11-osios išvakares viskas buvo pakibę ant plauko, teigė viešnia. Algirdo Brazausko pasekėjai buvo pareiškę, kad yra ruošiama Vytauto Landsbergio provokacija, kad jų frakcija balsuos už suverenitetą Sovietų Sąjungos sudėtyje, nes tos mūsų nepriklausomybės niekas niekada nepripažins. Pasibaigus balsavimui atsirado netgi vienas piktdžiugiškai skanduojantis: „Valio, turime popierinę nepriklausomybę!“ Ir kas galėtų paneigti, kad jis tada nebuvo teisus, klausė lektorė ir tęsė, kad jei nebūtų buvę tada tos „popierinės nepriklausomybės“, tai gal dabar neturėtume jokios.

Nijolės Oželytės nuomone, Kovo 11-ąją galima būtų įvardinti kaip savotišką apvaisinimo aktą, o Lietuvai buvo lemta gimti šiek tiek vėliau – kitų metų Sausio 13-tą.

Baigdama lektorė pasiguodė, kad ant auksinio unitazo sėdinčio neišmanėlio nuomonė šiuo metu pradedama vertinti taip pat, kaip ir visapusiškai išprususio. Ji įsitikinusi, kad tokia nuostata atima iš mūsų vaikų norą mokytis. O juk kažkada anksčiau garbingiausi žmonės kaime būdavo kunigas, daktaras ir mokytojas. Jų visų nuomonė buvo gerbiama, nes jie išmanė daugiau, ir visi tame kaime norėjo, kad jų vaikai būtų tokie pat garbingi ir išsilavinę. „O mes ką dabar darome? – klausė ji susirinkusiųjų. – Ogi pavedame gyvybiškai svarbių institucijų, ir netgi visos valstybės vadžias žmonėms, kuriems jokiu būdu nepatikėtume mašinos vairo važiuodami į aerouostą. Betgi daug kas keičiasi, daug kas pasikeitė į gera mūsų gyvenime ir, tą matydami, turėtumėme mažiau niurnėti, daugiau daryti gerų darbų ir daugiau džiaugtis“.

Nijolės Oželytės pasisakymas buvo palydėtas gausiais plojimais ir apvainikuotas šviečiančiomis dėkingų klausytojų šypsenomis. Ypatingai karštų plojimų susilaukė viešas prisipažinimas, kad ji asmeniškai pažinojo šviesios atminties Nepriklausomybės akto signatarą dr. Medardą Čobotą ir pati norėtų įstoti į jo įkurtą universitetą.

Bonifacas Vengalis

Autoriaus nuotraukos