Pakartotos istorijos pamokos

Visada pravartu pasikartoti daugeliui jau pamirštas Lietuvos istorijos pamokas. Šįkart jas prisiminti kvietė Žvėryno gimnazijos mokinių ir absolventų geru žodžiu minima istorijos mokytoja Jurgita Širvaitienė. Mes dar prisimename iš mokyklos, kad Lietuvos tapimas krikščioniška šalimi buvo ilgas ir dramatiškas. Lietuvos vardo paminėjimas Kvedlinburgo analuose 1009 metais susijęs su pirmaisiais misionieriais mūsų krašte. Šv. Brunonas Kverfurtietis su 18 palydovų buvo nužudytas Lietuvos ir Rusios pasienyje. Kadangi vienuolių misijos nebuvo sėkmingos, tai į pagonių lietuvių krikštijimą įsitraukė krikščionių bažnyčia, pasikvietusi kalavijuočių ir kryžiuočių ordinus. Pirmąjį kryžiaus žygį paskelbė popiežius Grigalius IX. Tačiau žemaičių kunigaikščio Vykinto vadovaujamos pajėgos sutriuškino kalavijuočių ordiną 1236 m. Saulės mūšyje ir ilgam sustabdė pavojų iš šiaurės. Kad pagonys apsigintų nuo priešų, kilo poreikis baltų gentims vienytis. Tą padarė kunigaikštis Mindaugas. Norėdamas sustabdyti kryžiaus karus, jis net sutiko krikštytis (1251 m.). Popiežius Inocentas IV davė leidimą pakrikštyti Lietuvos valdovą. Tai buvo didelis politinis laimėjimas, nes Romos popiežius pripažino Mindaugą kaip valdovą. Taigi Mindaugas su žmona Morta, sūnumis ir didikais priėmė krikštą. 1251 m. popiežius Inocentas IV sutiko įsteigti atskirą vyskupiją. Paskirtasis pirmasis vyskupas Kristijonas net mokėjo lietuvių kalbą. 1253 m. Kulmo vyskupas karūnavo Mindaugą Lietuvos karaliumi ir Lietuva tapo lygiaverte Europos karalyste, saugoma popiežiaus autoriteto. 1254 m. buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, pavaldi tiesiogiai popiežiui. Tačiau nauja religija sunkiai skynėsi kelią pagoniškame krašte. Neilgai trukus, 1259 m., vyskupas Kristijonas, susidūręs su pagonių pasipriešinimu, buvo priverstas palikti Lietuvą. Po Mindaugo nužudymo 1263 m. Lietuva grįžo į pagonybę – krikštas neturėjo tęstinumo. Mindaugo sūnus Vaišelga (krikšto vardas Laurušas) priėmė stačiatikybę, bet valdė trumpai (gal 3 metus). Jei Vaišelga būtų valdęs ilgiau, kas žino, gal Lietuva būtų tapusi stačiatikiška valstybe. Atėjus į valdžią Traideniui, valstybė vėl tampa pagoniška. Popiežius skelbia kryžiaus žygius į Lietuvą. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kovai su ordinu pasitelkė diplomatiją – rašė laiškus ne tik į Europą, bet ir popiežiui, aiškino tikruosius ordino kėslus ir ketino krikštytis. Vėliau Gediminas išsižadėjo savo krikšto. Algirdas valdydamas prijungė prie Lietuvos daug stačiatikiškų žemių. Kilo įtampa tarp tuo metu pagoniškos Lietuvos ir stačiatikybės. Didelė dalis LDK elito buvo nemažą įtaką valdovo dvare turintys stačiatikių tikėjimo rusėnai. Netgi kilo pavojus Lietuvai tapti stačiatikiška. Stačiatikybės priėmimas būtų susilpninęs LDK savarankiškumą ir padaręs ją priklausomą nuo Maskvos religinės viršenybės. Lietuvos valdovai sumaniai laviravo tarp pagonybės šalininkų ir stačiatikių rusėnų, kurie sudarė didelę dalį valstybės gyventojų. Europa XIV a. Lietuvą laikė pagoniška valstybe. Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperatorius Karolis IV ne kartą siūlė Algirdui ir Kęstučiui priimti katalikybę. Lietuviai kėlė sąlygą, kad vokiečių ordinas būtų iškeltas kovoti su totoriais, toliau nuo LDK sienų. Kadangi ši sąlyga buvo neįgyvendinama, visi Europos valdovų pasiūlymai dėl krikšto buvo atmesti. XIV a. pabaigoje mirus Algirdui, didžiuoju kunigaikščiu tampa Jogaila. Jis priima lenkų didikų pasiūlymą tapti Lenkijos karaliumi. Krėvos sutartyje 1385 m. Jogaila įsipareigoja apsikrikštyti, pakrikštyti Lietuvą, prišlieti LDK prie Lenkijos karalystės, vesti Lenkijos karalaitę Jadvygą. Jogaila suvokia krikščionybės priėmimo naudą valstybei. Taigi Lietuvai krikštas tapo tik laiko klausimas. Netrukus 1386 m. Jogaila krikštijamas Vladislovo vardu ir karūnuojamas karaliumi. 1387 m. Jogaila su Jadvyga atvyksta į Vilnių. Krikštijami miestiečiai bei platesnės gyventojų masės. Nuo šio krikšto LDK pripažįstama katalikiškos Europos politinės sistemos dalimi. Prasidėjo LDK bažnytinės struktūros kūrimas: 1388 m. įsteigta Vilniaus vyskupija ir katedros kapitula; paskirti pirmieji vyskupai Andrius (mokėjo lietuviškai) ir Jokūbas; pastatyta mūrinė katedra, šv. Martyno koplyčia, įkurti vienuolynai Lydoje ir Ašmenoje; įkurta Vilniaus katedros mokykla. Liko neapkrikštyta Žemaitija. Šis kraštas buvo tapęs politinių manevrų tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino objektu. Galima sakyti, kad žemaičiai liko paskutiniai Europos pagonys, net po 1387 m. Lietuvos krikšto. 1417 m. vyko masinis žemaičių krikštijimas ir Žemaičių (Medininkų) vyskupystės įsteigimas. Ne visi visuomenės sluoksniai vienodai greitai perėmė naują religiją ir atsisakė senojo tikėjimo ir papročių. Nepaisant to, Didžiajam kunigaikščiui įsipareigojus globoti ir remti Katalikų bažnyčią, pastaroji gavo daug privilegijų ir valdų. Katalikų dvasininkai užėmė privilegijuotą padėtį formuojantis griežtai luominei santvarkai pagal viduramžių Europos modelį. Kilmingieji aktyviai rėmė bažnyčias pinigais, statė naujas bažnyčias, vienuolynus ir koplyčias savo valdose. XV a. pabaigoje iš viso Lietuvoje buvo 109 bažnyčios: Vilniaus vyskupijoje 91, Žemaičių vyskupijoje 18. Kartu su krikštu valstybė gavo tarptautinį pripažinimą, integravosi į Europą kultūriškai ir ekonomiškai. Į visuomenę atėjo raštas, švietimas, formavosi luominės struktūros, kūrėsi mokyklos ir vienuolynai, vystėsi architektūra ir menas. Apibendrindama mokytoja pateikė išvadą, kad Lietuvos krikštas buvo esminis posūkis, įtvirtinęs Lietuvą vakarietiškos civilizacijos erdvėje. Jis ne tik sustiprino valstybę politiškai ir ekonomiškai, bet ir iš esmės pakeitė visuomenės kultūrinį, moralinį bei socialinį gyvenimą.

Dalia Sinkevičienė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos