Paslaptingasis fotografas Antanas Ingelevičius
Balandžio mėnesio antroje pusėje Menų istorijos katedros klausytojai vėl susirinko paklausyti jau gerai pažįstamos lektorės – ŠMC bendruomenių įtraukimo programos kuratorės menotyrininkės Agnės Taliūtės paskaitos apie fotomenininką Antaną Ingelevičių.Vargu, ar galima buvo surasti geresnę lektorę šia tema – juk Agnė buvo parodos „Antanas Ingelevičius. Kūrėjas ir miestas“, atidarytos Vilniaus Istorijų namuose lygiai prieš ketverius metus (2022.04.20), kuratorė. Todėl galėjome visą šią detektyvo vertą istoriją išgirsti iš pirmų lūpų.
Tai buvo pirmoji personalinė retrospektyvinė paroda, skirta šiam ilgai užmarštyje buvusiam tarpukario fotografui. Buvo pristatytas anksčiau nežinotas Antano Ingelevičiaus fotografijų archyvas, kuriame užfiksuotas nefasadinis, medinis XX a. trečio dešimtmečio Kaunas.
Lietuvos fotografijos istorija kupina slėpinių – neatrastų, pamirštų fotografų vardų ir archyvų. 1948 -1950 m. į Vilniaus etnografinį muziejų (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus) patekęs A. Ingelevičiaus negatyvų rinkinys (virš 800 stiklo ir celiulioido negatyvų) buvo skurdžiai aprašytas, tik pažymint, kad autorius – Ingelevičius, o negatyvuose – gatvelės, mediniai namai, miestiečių tipai ir pan., ir ilgiems dešimtmečiams nugulė saugyklose.
Pirmoji šiais negatyvais susidomėjo muziejaus ikonografė Vitalija Jočytė ir paprašė fotografo padaryti iš jų nuotraukas. Išryškėjo niekur iki tol nematyti Kauno vaizdai: mediniai nameliai, sandėliukai, pašiūrės, aplūžę tvoros – tai, ką netrukus nušlavė naujos modernios statybos. Tai buvo unikalios nuotraukos, vertingos tiek menine, tiek istorine prasme. Tačiau nieko nežinota apie jų autorių. Laimei, tarp nuotraukų buvo ir „Vilkolakio“ teatro vaizdai. Tai leido užčiuopti siūlo galą. Šio teatro režisierius Antanas Sutkus prisiminimų knygoje „Vilkolakio teatras“ vaizdingai ir išsamiai apibūdino savo Vaidybos studijos auklėtinį ir fotografą Antana Ingelevičių.
Tolesnis žinių rinkimas apie A. Ingelevičių virsta tikru detektyvu. Archyve surandama jo 1920 m. Kaune užpildyta paso kortelė, iš kurios paaiškėja, kad Antanas – aukštas (1,83 m ūgio), pailgo veido, žaliai mėlynos spalvos akių vyriškis. Prie kortelės priklijuota ir Antano nuotrauka, padėjusi atpažinti jį patį visame didžiuliame jo nuotraukų rinkinyje. Jis visada buvo puikiai apsirengęs, su skrybėle ar pypke, pozuojantis, susirūpinęs, autoportretuose ar bendrose nuotraukose stovintis krašte… Suprantama, dėl ko: kad, paspaudęs fotoaparato laikmatį, suspėtų atsistoti šalia sustatytos kompanijos.
Kitas žinias pavyksta rasti iš 1921 metų – Antanas dirba visuomeninio ir politinio dienraščio „Lietuva“ redakcijoje. Nuotraukoje jį supa žymūs Lietuvos inteligentai: Faustas Kirša, Balys Sruoga, Antanas Sutkus, Juozas Tumas Vaižgantas, Antanas Vienuolis.
Iš archyvų atsekta, kad 1923 m. rugsėjo 1 d. Antanas veda savo kraštietę Olgą Albertiną, susilaukia dviejų sūnų.
Pats paslaptingiausias laikotarpis – II Pasaulinis karas ir pokaris. Žinutė apie Antano mirtį išlikusi Teatro ir muzikos muziejaus fonduose A. Sutkaus aprašyme apie Antaną pieštuku paliktas papildomas įrašas „mirė 1947 m. Vilnius“. Vėliau išsiaiškinta, kad mirė nuo plaučių uždegimo. Palaidotas Rasų kapinėse.
Agnė pabrėžė, kad paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ – tai buvo muziejinis tyrimas, vaizduotės pratimas, atviras klausimynas. Kokia iš tiesų buvo kūrėjo Antano Ingelevičiaus asmenybė? Kodėl jis pasirinko fotografuoti miestą kitaip nei kiti to laiko fotografai? Parodoje Antano Ingelevičiaus asmenybė ir gyvenimas tarsi dėlionė buvo konstruojami iš paskirų fragmentų: istorinių kontekstų, archyvinių dokumentų, laiškų, tekstų, prisiminimų. Svarbiausiu dokumentu šiame tyrime buvo pačios fotografijos. Iš jų galime pabandyti suprasti žvilgsnį, kuriuo jis unikaliai matė ką tik laikinąja sostine tapusį ir iš naujo besikuriantį Kauną.
Irena Burdulytė
Autorės nuotraukos
