
Po spektaklio „Tėtis“ – jautrios padėkos
Literatūros fakulteto klausytojai mokslo metus pradėjo aplankydami teatrą, į kurį pakvietė Vilniaus senojo teatro aktorius Vytautas Anužis. Vilniaus senajame teatre žiūrėjo spektaklį, „Tėtis“, o pagrindinio herojaus tėvo Andrė vaidmenį atliko pats V. Anužis. Šis renginys paliko neišdildomą įspūdį.
***
Spalio 9 ir 10 dienomis Literatūros fakulteto seniūnė Kristina Sadauskienė pakvietė savo kolegas literatus į Vilniaus senąjį teatrą žiūrėti režisieriaus Jono Vaitkaus dramos spektaklį pagal prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėtis“, kurioje pagrindinio herojaus – tėvo Andrė – vaidmenį atlieka aktorius Vytautas Anužis, Kristinos brolis. Tai buvo neeilinė šventė, primenanti kadaise su didžiuliu jauduliu matytus garsiuosius Juozo Miltinio spektaklius Panevėžio dramos teatre.
Mums, teatrinio meno mylėtojams, spektaklis nušvito daugybe spalvų ir atspalvių, manytume, dėl kelių priežasčių. Pirmoji – senatvinės negalės, atminties atrofija, fizinių galių laipsniškas nykimas, artimųjų ir draugų netektys ir t. t. į sceną atėjusios tarsi iš mūsų amžiaus žmonių kasdienybės. Antroji – labiau giluminė, skatinanti žmogų pažvelgti į savo gyvenimo prasmę, prioritetus, vertybes. Nors ir kenčiantis dėl senatvinių marazmų, Tėtis trokšta artimųjų šilumos, šviesos ir atjautos. Spektaklio visuma, apnuogindama tamsiąsias senatvės puses, skleidžia šviesą, meilę gyvenimui.
Negalime nepasidžiaugti aukšta spektaklio režisūros estetine kultūra, aktorių meistriškumu ir ypač Vytauto Anužio talentu.
Ačiū, miela Kristina, už jūsų pastangas prisiliesti mums prie meno iš didžiosios raidės.
Aldona Julija Ambrukaitienė, Jonas Ambrukaitis, Literatūros fakulteto lankytojai
***
Ruduo drąsiai žengia į jam skirtą vietą ir laiką visatoje. Ženklūs pokyčiai stebimi gamtoje, įsipareigojimų ir nuotaikų kaita žmonėse. Rugsėjis neabejingais palieka vaikus ir jaunimą, besiveržiančiais į mokymo įstaigas. Jau įpusėjo ir spalis. Priartėjo mūsų, MČTAU klausytojų, džiaugsmas vėl pamatyti ir išgirsti savo artimus draugus, bendraminčius ir naujus veidus.
Literatūros fakulteto klausytojai mokslo metus pradėjo labai įspūdingai. Prieš sėsdami į auditorijų suolus, susibūrė Vilniaus senajame teatre į spektaklį „Tėtis“ pagal prancūzų romanisto, dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“, kuri yra antroji sceninės trilogijos („Motina“, „Tėvas“, „Sūnus“) dalis. Spektaklį režisavo Jonas Vaitkus.
Literatūros fakulteto klausytojai nuoširdžiai dėkingi pagrindinio vaidmens atlikėjui – aktoriui Vytautui Anužiui, kuris ir pakvietė literatus į spektaklį. Žinomas Lietuvos teatrų aktorius Vytautas Anužis seniai pažįstamas su literatūros mylėtojais. Jis lankėsi literatūros fakultete , dalinosi savo karjeros vingiais aktorystėje, teatrinio meistriškumo pedagogine veikla Lietuvos aukštosiose mokymo įstaigose.
Šį kartą susitikimas įvyko Vilniaus senajame teatre, kuris pastaraisiais metais dirba kaip kitoks teatras. Šio sezono ašimi tampa „kitoniškumo“ idėja ir pasitinka šūkiu, lietuvių, anglų, lenkų, rusų kalbų kombinacija. „Kitoks“ reiškia daugiakalbiškumą, gebėjimą keistis drauge su laiku, drąsiai išbandyti netikėtas formas, jungti skirtingus balsus, kalbėti su publika taip, kad teatras būtų gyva erdvė, kurioje save atrasti gali kiekvienas.
Spektaklis „Tėtis“ Literatūros fakulteto klausytojams paliko neišdildomą įspūdį. Legendinio aktoriaus Vytauto Anužio atliekamas vaidmuo pasižymi ypatingu tikroviškumu ir jautriais išgyvenimais. Labai pagirtina aktoriaus dikcija, kalbos raiškumas, girdimumas ir visiškas suprantamumas. Čia įdėtas tikrasis aktoriaus talentas ir titaniškas darbas kUriant pagrindinio herojaus tėčio Andrė vaidmenį. O Vytautas Anužis sako: „Šis vaidmuo man – dovana“.
Nuoširdžiai dėkingi Vytautui Anužiui.
Elvyra Lotc, Literatūros fakulteto lankytoja
***
Nežinomas autorius teigia, kad aktoriaus vaidinimas – tai apgaulės menas, kuris leidžia žiūrovui pamatyti tiesą. Po Senajame teatre pažiūrėto spektaklio „Tėtis“ (rež. J.Vaitkus) eidamas namo, veikiamas pagrindinio vaidmens atlikėjo, žymaus aktoriaus Vytauto Anužio vaidybos sukelto įspūdžio, pasakiau kolegei: „Tokios sunkios pjesės negalima žiūrėti tikintis relaksacijos.“ Likęs vienas, ilgokai pamąstęs, supratau, kad apsirikau.
Nepaisant sudėtingumo, sunkios pjesės gali sukelti apsivalymo ir palengvėjimo jausmą, kuomet žiūrovas išgyvena stiprias emocijas ir įgyja naują požiūrį į problemas, kurių jis gal net nepastebėjo kasdieniame gyvenime. Floriano Zelerio pjesė – sąmonės menkėjimo ir deformacijos, tuo pat metu šeimos ir ryšių su išoriniu pasauliu praradimo liudijimas. Pagrindiniam pjesės veikėjui Andre, vyresnio amžiaus žmogui, būdingas akylumas, tačiau ryškėja ligos, panašios į Alzheimerio, bruožai. Žiūrint spektaklį atsiskleidžia idėja apie atmintį: ne tik asmeninę, bet ir kultūrinę bei istorinę. Pjesėje apmąstoma, kaip despotiška prigimtis su gęstančia atmintimi žlugdo tradicijas ir aplinkinių gyvenimus. Aktoriaus Vytauto Anužio talentingai atliktas vaidmuo – tarsi veidrodis, kuriame žiūrovas mato savo, galbūt ir artimųjų, problemas, tik žymiai ryškiau.
Jonas Kirtiklis, Literatūros fakulteto dekanas
Literatūros archyvo nuotrauka



