Pristatyta knyga apie tuos, kurie nepalūžo

Dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, įžangoje į knygą „Laisvės šviesa“ rašo: „Lietuvos istorijoje yra puslapių, kuriuos skaityti sunku, bet būtina. Jie parašyti ne rašalu, o kančia, tremtimi, krauju ir viltimi. „Laisvės šviesa“ tai gyvas liudijimas apie žmones, kurie nepaisydami okupacijos, smurto ir netekčių, išsaugojo orumą, tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai knyga apie tuos, kurie nepalūžo, apie tuos, kurie grįžo, apie tuos, kurie liko, ir apie tuos, kurie šiandien saugo jų atminimą.

Šis leidinys skirtas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos veiklos 30-mečiui paminėti. Tai ne tik jubiliejinis leidinys, bet ir istorinės atminties paminklas, kuriame susipina asmeniniai likimai, bendruomenės istorija ir tautos dvasios stiprybė.“

Knygos pristatyme dalyvavo ir pasisakė jos sudarytojai: Ona Suncovienė – Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijos 2024-2025 m. pirmininkė; Pranas Ulozas – LPKTB Tarybos pirmininkas; Stanislovas Ulinskas – LPKTB Valdybos pirmininkas.

Kalbėjusieji pažymėjo, kad Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija (LPKTB) yra viena iš svarbiausių šalies istorinės atminties ir patriotizmo puoselėjimo nevyriausybinių organizacijų, skaičiuojanti daugiau nei 30 metų veiklos istoriją. Tačiau organizacija, nepaisant to, kad susiduria  ne tik su rimtais demografiniais bei finansiniais iššūkiais, nuolat skiria dėmesį tam, kad nebūtų sumenkintas sovietinių nusikaltimų vertinimas, aktyviai naudoja socialinius tinklus savo veikloje ir tęsia masinių renginių  tradicijas. Kasmet birželio 14-ąją Naujojoje Vilnioje prie memorialo tremtiniams vyksta gedulo mitingas. Beveik kasmet organizuojami altajiečių, lapteviečių, Irkutsko, Komijos, Vorkutos ir kitų sričių tremtinių ir politinių kalinių susitikimai. Ariogaloje kasmet rengiamas sąskrydis „Su Lietuva širdy“.

Stanislovas Ulinskas, LPKTB Valdybos pirmininkas, vaizdingai papasakojo apie 2016 metų rugpjūčio 7-22 dienomis vykusią ekspediciją į Sibirą, Permės kraštą. Buvo pasiryžta aplankyti Galiašoro kapines, kur palaidota 90 lietuvių. Ekspedicija turėjo tikslą pastatyti kapinėse paminklą. Su vietinių lietuvių pagalba tai buvo atlikta, įveikus daugybę vietinės administracijos trikdžių.

Reikia pažymėti, kad tremties ir kalinimo  temos nėra iki galo ištirtos, nors sukaupta daugiau kaip 150 tūkstančių autentiškų liudijimų apie sovietines represijas ir pasipriešinimą, o užregistruota apie 270 tūkstančių represuotų Lietuvos gyventojų.

Lietuvoje išleista daug tremtinių atsiminimų apie savo krašto okupaciją, žiaurias sovietinio režimo represijas, patirtą panieką, brutalumą ir patirtas netektis.

Tačiau istorinių faktų gausa dar neliudija konkretaus žmogaus patirties. Kiekvienas tremtinys turėjo savitą likimą, kai reikėjo įveikti tremties padarinius, grįžus į Lietuvą.

Jonas Kirtiklis, Literatūros fakulteto dekanas

Vaclovo Svidinsko ir Stanislovo Ulinsko nuotraukos