
Religija ir prievarta
Lapkričio 9 d. popietę Mykolo Romerio universiteto amfiteatrinę sąlę vėl užpildė Kultūros fakulteto Religijų pažinimo katedros klausytojai, kurie susirinko klausyti Mykolo Romerio universiteto docento, filosofijos mokslų daktaro Povilo Aleksandravičiaus paskaitos „Religija ir prievarta“.Kaip pažymėjo ir pats lektorius, paskaitos tema yra sunki ir sudėtinga, bet apie tai kalbėti reikia, kad suprastume ne tik religiją, bet ir tai, kas dedasi mūsų pasaulyje, nes daug prievartos aktų, tiek anksčiau, tiek dabar, buvo ir yra susiję su religija.
Pagrindinės prielaidos, lemiančios religinės prievartos atsiradimą: visuomenės konsolidavimo ir socialinės kontrolės poreikis, politika, nes už religijos dažnai stovi politikai, siekiantys savų tikslų, prigimtinis žmogaus žiaurumas.
Ta pati religija gali būti ir taikos, ir prievartos terpė. Visose religijose galime aptikti tiek taikos ir meilės, tiek prievartos pasireiškimą. Prievarta, atsiradusi religinėje terpėje, yra pati žiauriausia, nes religija prisiliečia prie žmogaus sąžinės, netgi ją reguliuoja ir formuoja, tad ir prievartos aktus žmogus gali atlikti vadovaudamasis savo sąžine, įsitikinęs, kad jis veikia Dievo vardu.
Religijos sociologai priskaičiuoja keturias religinės prievartos rūšis: prievarta prieš save, individuali arba grupinė; prievartinis bendruomeninių santykių reglamentavimas, kada religija naudojama socialinei konsolidacijai, socialinio gyvenimo organizavimui; religiniai persekiojimai, „šventieji“ karai.
Prievarta prieš save, individuali arba grupinė
Prievartos prieš save motyvu dažnai būna religingiems žmonėms įskiepytas jausmas, kad jie neša nuodėmę, yra nešvarūs ir turi apsivalyti. Šis kaltės jausmas įgauna prievartinį pobūdį ir žmogus baudžia pats save. Gali būti ir grupinis siekis „išgelbėti pasaulį“ save „nuskaistinant“, t. y., atliekant kraštutinės askezės praktikas, kartais net ryžtantis grupinei savižudybei. Ši prievarta prieš save paplitusi visose religijose. Pvz., krikščionybėje viduramžių flagelantai, kurie viešai plakdavosi rimbais, taip atgailaudami už nuodėmes. Islame Ašūros dieną musulmonai šiitai iki kraujo plaka save grandinėmis ir aštriais įrankiais, taip gedėdami dėl imamo Huseino žūties 680 m. Rusijoje veikė radikali skopcų sekta – tai XVIII a. pabaigoje susikūrusi slapta religinė sekta, atsiskyrusi nuo stačiatikių bažnyčios. Sekta išgarsėjo tuo, kad vieninteliu keliu į sielos išganymą laikė fizinį kūno žalojimą – kastraciją ir krūtų šalinimą. 1997 m. Kalifornijoje įvyko masinė itin griežtą asketizmą propagavusios sektos „Rojaus vartai“ narių savižudybė. Tuo metu pro Žemę praskriejo itin ryški Heilo–Bopo kometa. Sektos lyderis įtikino pasekėjus, kad už kometos slepiasi milžiniškas ateivių erdvėlaivis, atvykęs jų pasiimti ir todėl jie turi palikti savo žemiškuosius kūnus.
Prievartinis bendruomeninių santykių reglamentavimas, kada religija naudojama socialinei konsolidacijai, socialinio gyvenimo organizavimui
Prievartinis bendruomeninių santykių reglamentavimas dažnai reiškia vienos socialinės grupės iškėlimą ir kitos grupės pažeminimą. Dažnai ta socialine grupe, kuri buvo žeminama ir prieš kurią buvo naudojama prievarta, tapdavo moterys. Tai pastebima visose religijose. Krikščionybėje moterų žeminimas rėmėsi Ievos mitu – ji suvedžiojo Adomą, taigi, ji yra gimtosios nuodėmės šaltinis. Tai reiškia, kad moters prigimtis linkusi gundyti, todėl moterį reikia pažaboti, valdyti, neduoti jai jokių teisių. Krikščionybėje XVII a. buvo paplitusi taip vadinama „raganų medžioklė“, Islame ir šiandien daugeliu atvejų moterys yra žeminamos, Afganistane mergaitės negali lankyti mokyklos, o moterys negali užimti jokių svarbesnių postų. Moterų ir vyrų hierarchinė struktūra lėmė visą socialinio gyvenimo pobūdį. XIX a. Europoje visuomenėms nusprendus grįžti prie demokratijos labai greitai iškilo vyrų ir moterų lygybės klausimas. Jei pripažįstama vyrų ir moterų lygybė, visuomenė yra taikingesnė ir teisingesnė.
XXI a. JAV susiformavo radikali antidemokratinė srovė, vadinama „tamsiąja apšvieta” , kuri norėtų grąžinti visuomenę į priešdemokratinį laikotarpį. Jų vienas svarbiausių tvirtinimų yra „reikia baigti su vyrų ir moterų lygybe“, o to pasiekti galima per religiją.
Socialinio gyvenimo organizavimui pasitarnaudavo ir religijos vykdomas seksualinių santykių reglamentavimas, kuris dažnai tapdavo seksualine prievarta.
Religinei prievartai būdingas ir kitoniškumo neigimas. Visuomenė labai dažnai save apsibrėždavo, kad atsakytų į klausimą „kas tokie mes esame?“, kad atskirtų save nuo „kitokių“, pvz. žydų, romų ar kitų tautinių mažumų. Pvz., Europoje jau nuo ankstyvųjų viduramžių buvo persekiojamos žydų bendruomenės.
Religinei prievartai būdingos ir ideologinio pobūdžio represijos, pvz., mokslo persekiojimas. Ryškiausias pavyzdys yra Galileo Galilėjus, kurį inkvizicijos teismas privertė viešai išsižadėti savo mokslo. Tik 1992 m. popiežius Jonas Paulius II oficialiai pripažino, kad Katalikų Bažnyčia padarė klaidą pasmerkdama Galilėjų, ir jį reabilitavo. Religinė prievarta ideologijos srityje buvo reikalinga, siekiant išlaikyti visuomenės homogeniškumą, vienodas pažiūras. Žinoma, taip buvo ne visur ir ne visada, bet tokia tendencija egzistavo.
Religiniai persekiojimai
Religiniai persekiojimai vyksta dėl siekimo ideologiškai dominuoti visuomenėje, kai viena religinė bendruomenė persekioja kitą. Dažnai už religinių motyvų slypi ir politiniai. Tokių persekiojimų istorijoje buvo labai daug. XII -XIV a. Prancūzijoje nuožmius persekiojimus patyrė katarai, XV-XIX a. žiaurius persekiojimus vykdė ispanų inkvizicija, 2014 – 2017 m. Islamo valstybės vykdytas jazidų genocidas Sirijoje, rohinjų persekiojimas Mianmare ir daugybė kitų pavyzdžių.
„Šventieji“ karai
„Šventieji“ karai visada remiasi Dievo valia. Jais siekiama kovoti su erezija, apginti „šventas“ vietas nuo kitatikių, plėsti savos religijos erdves. Musulmonų brolijos radikali atšaka yra oficialiai paskelbusį „šventąjį“ karą prieš krikščionis. Tačiau jokiu būdu negalima viso Islamo laikyti teroristine religija. Pvz., Islame sufizmo išpažinėjai iš viso neigia bet kokią prievartą. Krikščionybėje „šventų“ karų taip pat netrūko. Istorijoje puikiai žinomi Kryžiaus karai. Popiežius jonas Paulius II yra griežtai pasmerkęs Kryžiaus karus. Tačiau ne visa krikščionybė yra tą padariusi. „Švento“ karo idėją iki šiol pripažįsta Rusijos ortodoksai, laiminantys karą su Ukraina.
Prigimtiniai religinės prievartos motyvai
Kas labiausiai suburia, konsoliduoja visuomenę? Atsakymas – priešas. Jei natūralaus priešo nėra, jį reikia sukurti. Šio mechanizmo žiaurumas slypi tame, kad priešas gali būti išgalvotas. Jis turi būti kitoks, jis kelia pavojų, su juo reikia kovoti. Pavojus verčia vienytis ir paklusti vadui.
Labai dažnai religijos nurodydavo, kas yra priešas. Tačiau kiekvienoje religijoje buvo tendencija koreguoti šią žiaurią žmogaus prigimtį. Taigi, religija yra paradoksalus dalykas. Perfrazuojant – kiekviena religija yra ir problema, ir jos sprendimas.
Mimetinis troškimas ir „atpirkimo ožys“
Prancūzų filosofas Rene Girardo smurto priežastimi nurodė mimetinius troškimus. Mimetiniai troškimai -– tai R. Girardo sukurta teorija, teigianti, kad žmonės trokšta dalykų ne dėl jų pačių vertės, o todėl, kad mato kitus žmones jų trokštančius. Kitaip tariant, aš noriu to, ko nori kitas.
Mimetinio troškimo valdoma visuomenė yra prievartinė visuomenė, mimetinis troškimas paprastai baigiasi prievartos aktais ir pilietiniais karais. Kaip eliminuoti baisias mimetinio troškimo pasekmes?
R. Girardo teigė, kad visuomenėje kilusi mimetinė įtampa ir chaosas dažnai išsprendžiami susivienijant prieš bendrą priešą – „atpirkimo ožį“. Pašalinus arba apkaltinus vieną asmenį ar grupę, bendruomenėje laikinai atkuriama taika. Dažnai būtent religijos nurodydavo kokį nors „atpirkimo ožį“. Tačiau krikščionybė padarė didelį perversmą žmonijos istorijoje, nes Jėzus Kristus tampa „atpirkimo ožiu“, jis nukryžiuojamas už tautos nuodėmes. Jeigu kitose religijose „atpirkimo ožys“ yra persekiojamas ir jį reikia nužudyti vardan tautos gerovės ir išlikimo, tai krikščionybėje keičiamas požiūris – Jėzus yra tas gerasis, per kurį veikia Dievas. „Atpirkimo ožys“ tampa Dievo valios šaltiniu, o ne Dievo valia nurodo kokį nors „atpirkimo ožį“. Tai ir yra tas didysis mechanizmas, per kurį religija gali išsigydyti savo pačios prievartą. Kiekvienoje religijoje būtų galima rasti teologinių ir dvasinių motyvų, kuriais galima būtų pakeisti prievartinį mechanizmą. II Vatikano Susirinkimo dokumentuose aiškiai nurodoma, kad krikščionys ne tik patys turi atsisakyti prievartos, bet ir ieškoti gėrio visose kitose religijose, gerbti visas kitas religijas, kad jos nebūtų paverstos „atpirkimo ožiais“. 1986 m. popiežius Jonas Paulius II sukvietė į Asyžių visų religijų lyderius. Tai nebuvo siekis sujungti religijas. Susitikimo dalyviai meldėsi, kad būtų peržengtas egoizmas, smurtas, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės.
Irena Burdulytė
Vaclavo Svidinsko nuotraukos









