Senjorai domisi šiuolaikiniu menu ir fotografija

Šiuolaikinis, konceptualusis, menas daugeliui atrodo sunkiai suprantamas, neįdomus ir iš viso nevertas dėmesio. Bet toks požiūris nėra naujas dalykas. Amžininkai tyčiojosi iš impresionistų, Čiurlionio paveikslai buvo vadinami teplionėmis, niekas nepirko Van Gogo ar Gogeno paveikslų. Tad gal ir mes tiesiog nesuprantame šiuolaikinių menininkų darbų? Kaip aiškino mums lektorė, šiuolaikinis menas skirtas ne grožėtis kūriniu, o suvokti, ką menininkas norėjo tuo kūriniu pasakyti. Svarbiausia – kūrinio idėja. Todėl parodose gali būti eksponuojami netgi ne paveikslai, o įvairiausi kiti daiktai, netgi tokie, kurių menininkas pats ir nekūrė, o tik pasinaudojo jau pagamintu daiktu. Pavyzdžiui, parodoje sukabintos benamių kepurės. Arba prie sienos priklijuotas garsusis bananas. Tai jau aiški provokacija. Pasišaipymas iš komercializuoto meno. Bet… vykusi provokacija taip pat yra menas! Ratas užsidaro. Tad gal šiais laikais kiekvienas gali tapti menininku? Ir taip, ir ne. Reikia sugalvoti kokią nors originalią idėją. Bet to dar neužtenka. Reikia, kad kokia nors galerija ar muziejus tą išreiškiantį kūrinį eksponuotų. Bet ir šito dar negana. Reikia, kad koks nors solidus menotyrininkas (o geriau, kad keli), parašytų giriamąjį straipsnį, ir ne vieną. Kitaip tariant, reikia susikurti vardą, o tada jau galėsi klijuoti bananus ir ką tik nori. Tad, ko gero, ne kiekvienam pavyktų tapti menininku ir šiais laikais…

Kokios gi temos vyrauja šiuolaikiniame mene? Tai ir lyčių problemos, feministinės, queer, lgbtg+, klimato kaitos, ekologijos, migracijos, atminties, politikos. O gal šiuolaikinis menas – tai tik žaidimas, pokštas, kaip videofilmas apie Lenino paminklo nuvertimą, sumontuotas atvirkštine tvarka? Turbūt, visi šie atsakymai teisingi. Juk menas – tai gyvenimo atspindys, o gyvenimas dabar labai greitai besikeičiantis, daugiaprasmis, daugiabriaunis. O ir meninių išraiškos priemonių – didžiulė įvairovė. Tai ir perfomansas, kūno menas, video menas, instaliacijos, žemės, aplinkos menas, socialinis, politinis, netgi feministinis, gatvės menas.

Fotografija, ilgą laiką vertinta dėl jos dokumentinio tikslumo, dabar taip pat tampa viena iš meninių išraiškos priemonių.

Po paskaitos supratome, kad lektorė tik praskleidė šiuolaikinio meno uždangos kraštelį, o eiti į tą tankmę teks patiems, žinoma, jei bus toks noras. Tokį norą vis aktyviau žadina Šiuolaikinio meno centras, kviesdamas mus, senjorus, į naujas parodas, organizuodamas susitikimus su parodų kuratoriais ir autoriais. Ačiū jiems!

Irena Burdulytė

Autorės nuotraukos