Skaitytos paskaitos apie sakralinį meną

Pirmosios paskaitos „Krikščioniškosios ikonos“ lektorė Giedrė Mickūnaitė yra Vilniaus Dailės akademijos Istorijos ir teorijos katedros vedėja, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, meno istorikė. Antrosios paskaitos „Islamo sakralinis menas“ lektorė Maritana Larbi – Bonos universiteto Vokietijoje doktorantė, VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto ekspertė.

Paskaitoje „Krikščioniškos ikonos“ profesorė G. Mickūnaitė mūsų dėmesį kreipė į krikščioniškų ikonų radimosi istoriją, jų įsitvirtinimą tikėjime, paskirtį, vaizdavimo ir tapymo būdą. Ikona – iš graikų kalbos „atvaizdas“ – sakralinis paveikslas. Jam būdingas paveikumas. Per paveikslą nusilenkiame tam prototipui, kuris pavaizduotas, galime kreiptis į jį, bendrauti. Kadangi dauguma ankstyvųjų krikščionių buvo neraštingi, taigi ikonų paskirtis buvo perteikti, papasakoti Kristaus istoriją.

Kai IV a. antroje pusėje krikščionybė pradėjo plisti po Rytų Romą, netrukus statėsi krikščioniški vienuolynai ir jie įgijo daug galios. Maždaug nuo V a. apeigoms pradėtos naudoti ikonos, paprastai atliktos enkaustikos (kai piešiant pigmentai sumaišomi su vašku, pakaitinami ir tepami teptuku) arba temperos ant medžio lentos technika. Ikonų kultas VI-VII a. Rytų Romoje įgijo didelį mastą – atsirado ikonų bučiavimo, priežiūros, meldimosi prieš jas paprotys. Išgarsėjo ikonos stebukladarės ir archeiropoietinės („ne žmogaus rankų sukurtos“). Bizantijoje tikėta ikonų gydančia, laiminančia galia. Ikonų garbinimui atsirado prieštaravimų tarp teologų. Nors atvaizdas ikonoje turi būti tarpininku, spinduliuojančiu dieviškąją galią, tačiau negali peraugti į tikėjimą pačios ikonos kaip daikto dieviškumu. VIII-IX a. Rytų Romos (Bizantijos) imperijoje kilo netgi kovos (ikonomachija) dėl ikonų garbinimo. Dvi pagrindinės kovojusios pusės vadintos ikonoklastais („ikonų laužytojai“) ir ikonodulais („ikonogarbiai“). Ikonoklastai naikino, degino, uždenginėjo ikonas, relikvijos mėtytos į jūrą, persekiojo ikonų garbintojus. Tačiau tuo metu iškilo Sirijoje gyvenančio Šv. Jono Damaskiečio (675-754) teologija, pagrindusi ikonų garbinimą. Teigė, kad ikonos garbinimas – tai ne medžiagos garbinimas, o to, ką ta medžiaga vaizduoja. Sūnus Kristus Dievo Tėvo atžvilgiu yra jo atvaizdas, gerbdamas Kristaus atvaizdą tikintysis garbina neregimąjį Dievą. Nors ikonofilai pripažino, kad Dievas nepažinus, ir todėl neatvaizduojamas, tačiau Kristus, kaip Dievo įsikūnijimas, yra atvaizduojamas. Toks kūno atvaizdavimas, pasak ikonofilų, patvirtinąs Dievo įsikūnijimo žmoguje faktą, kuriuo pagrįsta visa krikščionybė. Remiantis Jono Damaskiečio teologija, įteisintas ikonų garbinimas. Be to ikonos prilygintos Biblijai, kaip regimojo ir girdimojo Dievo žodžio atspindžiai. Taigi kova baigėsi ikonodulų pergale, bet pats ikonų menas gerokai buvo reformuotas. Nustatyta, kad ikona turi būti kuo mažiau jausmiška, labai tikroviška, bet neatspindinti laikinų ir pasaulietiškų jausmų. Simbolikos ikonose beveik nėra, greičiau tik sutartiniai ženklai. Ikonų meną griežtai reglamentuoja kanonas. Ikonografija (iš sen. gr. „vaizdas+rašau“) – iš anksto nustatytų siužetų, simbolių, emblemų, personažų, atributų vaizdavimo mene taisyklės. Krikščioniškoje ikonografijoje išskiriamos dvi pagrindinės temos: Jėzaus Kristaus ikonografija ir Dievo Motinos ikonografija. Seniausias žinomas ikonografinis Jėzaus Kristaus atvaizdas yra Kristus Pantokratorius iš Šv. Kotrynos vienuolyno Sinajuje (Egiptas). Šv. Kotrynos (Sinajaus Dievo Nužengimo kalno šventasis ir karališkasis vienuolynas) minimas šaltiniuose nuo 381 m., o pastatytas VI a. Vienuolynas garsėja mozaikomis, auksiniu ikonostasu ir ikonų kolekcija iš V-VI a. Šios ikonos nepaliestos bizantinio meno tradicijos. Vienuolyne saugomos ikonoklastų nesunaikintos senosios ikonos.

IV kryžiaus žygio metu (1204 – 61) Vakarų Europos kariuomenė užima Konstantinopolį ir įkuria Lotynų imperiją. Bizantinės dailės kūriniai – daugiausia kaip karo grobis ir atvykusių meistrų darbai – pasklinda po Vakarų Europą, daro įtaką bažnytiniam menui. Bizantijos dailėje atsiranda lotyniškų ikonografinių ir stilistinių motyvų. Ikonų kūrimo menas buvo perduodamas gyvąja tradicija iki 18 amžiaus. Pasižymėjo Konstantinopolio mokyklos ikonos (XIV-XV a.). Žymiausias bulgarų ikonų tapytojas Zacharij Zograf. Zografas  – ikonų tapytojas – laikomas tarpininku tarp Dievo ir žmogaus.

Mums buvo įdomu sužinoti, ar Trakų Dievo Motinos atvaizdas yra paveikslas ar ikona. Pasirodo, nutapyta ne pagal ikonografijos kanonus, tai yra labai senas maloningasis paveikslas. Aušros Vartų Dievo Motina – taip pat paveikslas. Ikona yra tik Lukiškių Dievo Motina su kūdikiu, esanti Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios viename iš altorių.  XV a. pabaiga – XVI a. pradžia datuojamas, Dionisijaus ikonų tapybos mokyklai priskiriamas kūrinys mūsų krašte atsidūrė XVII a. Rašytiniai šaltiniai liudija, jog atvaizdą iš Maskvos karo (XVII a. pr.) į savo Dumblio dvarą atsivežęs Lazdijų seniūnas, Lietuvos artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis. Lukiškių Dievo Motinos su kūdikiu ikona tapyta ant liepos medžio lentų. Pagal savo formatą ši ikona buvo skirta ikonostasui, vienai pagrindinių jo dalių.

Paskaitos „Islamo sakralinis menas“ pradžioje Islamo kultūros istorijos tyrėja Maritana Larbi akcentavo esminį islamiškojo sakralinio meno skirtumą nuo krikščioniškojo – nėra šventyklose jokių ikonų ar šventųjų paveikslų. Islamiškame pasaulyje nėra jokios ikonografijos. Pagal Koraną negalima vaizduoti Dievo, žmonių, gyvūnų. Islamo religijoje nėra tarpininko tarp Dievo ir žmogaus, nėra šventojo kulto. Mene dominuoja vaizduotė, abstrakcijos. Islamo sakralinis menas sutelktas mečetėje. Pranešėja kalbėjo, kad dar iki Islamo atsiradimo Mekoje (jau II a. laikyta šventa vieta) buvo pastatyta Kaba („kubas“), pirmieji namai, susieti su Abraomu, kurie tapo pavyzdžiu mečečių statybai. Pagrindiniai mečetės architektūriniai elementai: qibla – siena, minbaras, mečetės sakykla –AMBO, minaretas, vidinis kiemas. Mečetė – vieta melstis Dievui. Puošniausia mečetės vieta mihrabas – į jį susitelkiama meldžiantis. Būna išpuoštas ornamentika – arabeskomis. Minaretai – bokštai, iš kurių kviečiama maldai – turi savo architektūrą, simbolius. Kuo aukštesnis minaretas („švyturys“) – tuo didesnės galios (galybės simbolis). Buvo draudžiama statyti didesnius pastatus, kad neužstotų minareto ir būtų galima matyti iš tolo, kur yra mečetė. Musulmonai, statydami mečetes, perėmė ir kitų tautų (Bizantijos, Egipto, persų) architektūros elementų. Pavyzdžiui, Jeruzalėje Uolos kupolo šventykloje (705 m.) iš krikščionybės perimtas bizantiškas kupolas. Jeruzalė trečias svarbus musulmonams miestas, po Mekos ir Medinos. Lektorė paminėjo, kad Kaune 1930 metais pastatyta mečetė buvo suprojektuota architektų Vaclovo Michnevičiaus ir Adolfo Netyksos pagal šiaurės Afrikos tradiciją.

Maritana Larbi antroje paskaitos dalyje kalbėjo apie mečečių interjerą. Jam būdinga mozaikos (arabeskos), abstraktūs motyvai (augmenijos, gėlių, geometriniai, kaligrafiniai). Vėliau mozaikas pakeičia stiukas, keramika. Interjere pastebimai daug Mahometo citatų, kadangi islamo religijoje ypatinga svarba teikiama žodžiui, labai svarbus Dievo žodis, Korano skaitymas. Stengtasi kuo gražiau užrašyti, netgi atvaizduoti Korano tekstą. Iš čia išsivystė kaligrafijos menas. Islamo menui būdinga sofistikuota, įmantri kaligrafija. Ornamentuoti arabiški rašmenys yra dažnas puošybos elementas Islamo mene. Korano ištraukomis puošiami mečečių, mauzoliejų interjerai ir eksterjerai, kilimai, dekoraciniai elementai. Islamo pasaulyje susikūrė keletas arabų šriftų: kufitų, nasch, nastalik, tlulut, divani, magrebi, kurių ornamentacijos paplitusios skirtinguose regionuose. Rašto ženklai naudojami ne tik kaip dekoro elementas, bet neretai ir patys tampa meno kūriniais, kuomet iš rašto ženklų suformuojama kokia nors figūra. Lektorė pateikė ekrane daug įspūdingų kaligrafijos pavyzdžių – nuo senųjų raštų, Korano teksto užrašymo, kaligrafiškos mečečių interjero apdailos iki šiuolaikinio modernaus meno pavyzdžių.

Nors lektorės netilpo savo pranešimais akademinėse valandose, bet klausytojams neprailgo, buvo įdomu, diskutavo po paskaitos su pranešėja ir tarpusavyje. Sakė, kad paskaitų žinios apie sakralų krikščionių ir musulmonų meną labai pravers keliaujant po užsienio kraštus, lankant šventyklas ir muziejus.

Dalia Sinkevičienė

Autorės nuotraukos