Suvalkijos grožio pakerėti

Surengtos keturios bendros fakulteto kelionės. Ne vieną maršrutą į Suvalkiją išbandė ir atskirų fakulteto grupių keliautojai. Būriai MČTAU klausytojų stebino Nemuno žiedo, Kazlų Rūdos savivaldybės miestelių gyventojus. Vietiniai gidai, parapijų vadovai nuoširdžiai džiaugėsi sulaukę būrio svečių iš tolokai nuo jų žemių esančios sostinės Vilniaus.

Dvi bendros fakulteto kelionės maršrutu „Užnemunės girių sostapilė – Kazlų Rūda“ surengtos baigiantis birželiui ir liepos pradžioje. Kelionės maršrutą „Greimų tiltas – Prienai – Šilavotas – Skriaudžiai – Kazlų Rūda – Višakio Rūda ir Šaltinėlis – Būdos km. Ir Nemirai – Zapyškis ir Kačerginė“ pasiūlė kelionės organizatorė Turizmo fakulteto prodekanė Albina Varanauskienė, pasitarusi su šio krašto žinovu prof. Juozu Banioniu. Kartu keliavo Istorijos fakulteto dekanė dr. Vida Kniūraitė, ji pasistengė, kad kelionės iš Vilniaus į miškų, rūdų ir būdų kraštą neprailgtų. Nors pirmąją kelionę šiek tiek trukdė lietus, antrajai grupei keliaujant dangus saulės negailėjo.

Pervažiavę garsų Greimų tiltą per Nemuną, mintyse „pasveikinę“ ant aukšto postamento didingai stovintį kunigaikštį Kęstutį (pirmasis didžiam karvedžiui ir politikui paminklas Lietuvoje 1937 m. pastatytas, 1954 m. nugriautas, o 1990 m. naujai pastatytas), pasiekė Šilavotą. Vietinė gidė papasakojo apie tragiškus įvykius gausiai krauju aplietoje žemėje. Žmogaus sugebėjimo pasirinkti gyvenimo kelią ir ištvermingai eiti juo pavyzdys yra Davatkynas.

Sudėtingą Skriaudžių miestelio ir didingos bažnyčios istoriją linksmai pristatė Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Antanas, keliautojams iš muziejaus specialiai atnešęs ir dalį kalendorių kolekcijos.

Kazlų Rūdoje pasitiko didelis šių vietų patriotas profesorius Juozas Banionis. Profesorius pasakojo taip, lyg pats būtų gyvenęs XVIII a. pirmojoje pusėje, kai imigrantai iš Mozūrų čia pradėjo „gyvenimą“. Sužinojome, kad, atrodytų paprastas dalykas – nutiestas geležinkelis – gali sukurti miestą, iš esmės pakeisti vietovės istorijos tėkmę.

Višakio Rūdoje sužavėjo garsusis šaltinėlis, kurį pasiekti pėstiems ir jau šiek tiek pavargusiems keliautojams nebuvo lengva, nes reikėjo eiti netrumpą kelią pėsčiomis. Bet koks tai yra kelias: pasijuntate tarsi XVIII a. pradžios Lietuvos didžiūnų Sapiegų eigulys, pasiklydęs pelkėtame miške ir susilaukęs stebuklo.

Vinco Kudirkos protėvių įkurtus Nemirus ir nuostabią jų bažnyčią reikia savo akimis pamatyti ir paklausyti nuostabios to krašto „šeimininkės“ poetės Eglės. Būdos kaime atvykusius svečius iš Vilniaus šiltai pasitiko Būdos kaimo bendruomenės atstovės, vadovaujamos Kultūros namų vadovės Eglės Kančienės. Keliautojai vaišinosi nacionaliniu krašto patiekalu kropeliais.

Galiausiai pasiekė Zapyskį, kur labai malonus klebonas Juozas pasakojo vietovės ir bažnyčios istoriją, o – svarbiausia – parodė sunkiai surandamą Vinco Kudirkos akmenį, ant kurio sėdėdamas jis pradėjęs kurti Tautišką giesmę. Jeigu tai ir yra tik legenda, bet ji turi gilią prasmę, dėl to akmens ieškojo nepaisydami dilgėlių ir tankiai augančių krūmų. Kiti keliautojas dar aplankė ir moderniai įrengtą Kačerginės Šv. Onos koplyčią.

Keliautojai pasiliko viltį naujais mokslo metais keliauti ir džiaugtis Tėvynės grožiu. Šią savaitę – prie Vištyčio ežero.

Informacija parengta pagal dr. Vidos Kniūraitės ir Bonifaco Vengalio įspūdžius

Albinos Varanauskienės ir Bonifaco Vengalio nuotraukos