Balsas – tiesiausias tiltas tarp širdžių

Per visą salę su daina atėjęs iki scenos garbusis svečias iš karto visus įspėjo, jog paskaitoje gana aktyviai turėsime dalyvauti visi, nes keitimasis energija yra gyvenimo variklis: saulė spinduliuoja energiją žemei, kad joje galėtų egzistuoti gyvybė, žmogus spinduliuoja energiją aplinkiniams, kad pajustų jam taip reikalingą bendrystės jausmą. O žmogų ir gamtą visų pirma jungia kvėpavimas. Norėdamas užmegzti ryšį su mumis, dainininkas pasiūlė kartu pakvėpuoti, atsipalaiduoti, nusiraminti ir kartu su juo pereiti prie pagrindinio visų aktorių raiškos įrankio – balso.

Net mokslininkai yra konstatavę, jog yra apie trys šimtai parametrų, kuriuos galima nustatyti vien tik iš balso. Ką jau bekalbėti apie gero aktoriaus galią valdyti savo balsą. Tuo puikiai įsitikinome, kai Jonas Sakalauskas įvairiomis intonacijomis bandė padeklamuoti ištrauką iš Jono Meko knygos „Gėlių kalbėjimas“. O kai prisėdęs prie fortepijono, pabandė sudainuoti „nes meilė yra kaip vėjas, ir meilė kaip vanduo – su pavasariu ji atdrungsta ir užšąla, kai ruduo…“, ne vienas pajutome šiltą ryšį su žmogumi, kuris taip nuoširdžiai su mumis dalijasi savo gebėjimais.

Kalbėdamas apie teatro gimimą senojoje Graikijoje lektorius akcentavo didžiulį jo vaidmenį formuojant valstybės nuostatas, Aischilo, Sofoklio ar Euripiodo sukurtais siužetais piliečiams buvo diegiamos pagrindinės etinės vertybės. Kartu išgyvendama teatre vaidinamas istorijas visuomenė patiria bendrystės jausmą, todėl, pasak dainininko, sveika visuomenė yra ta, kuri būna teatre. Ypač muzikiniame teatre, nes labiausiai žiūrovą veikia ne žodžių prasmė, o dainavimas ir balsas, kuris yra pats tiesiausias tiltas tarp atlikėjo ir žiūrovo širdžių.

Gal todėl jau patys pirmieji antikiniai spektakliai buvo muzikiniai – pagrindinį vaidmenį juose atlikdavęs choras. O kai 1579 metais italų kompozitorius Jacopo Peri sukūrė pirmąją operą „Dafnė“, paskui prie šio žanro populiarinimo prisidėjo Claudio Monteverdi, o XIX a. Giuseppe Verdi, Gioacchino Rossini ar Giacomo Puccini, muzikiniai spektakliai nuo scenos nebenuėjo. Jonas Sakalauskas visiems priminė, jog turime kuo didžiuotis – pirmoji opera Vilniaus Žemutinėje pilyje pastatyta dar 1636 metais, anksčiau nei Londone ar Paryžiuje. Ir nors operos žanras nėra labai lengvas, daugiau prieinamas ir suprantamas visuomenės elitui, įdomu tai, jog populiariausios operų arijos kartais virsta vos ne liaudies dainomis ir su malonumu traukiamos paprastų kaimo žmonių (pvz., Žermono arija iš Verdi „Traviatos“).

Jei opera per sunki, galima klausytis operetės ar miuziklo. Daug nelaukdamas Jonas Sakalauskas sudainavo keletą motyvų iš populiariausių operečių (pvz., Misterio X ariją). O paskui atskleidė operos kūrimo užkulisius – sužinojome, kas kuriama pirmiau – libretas ar muzika, kaip parenkami pagrindinių personažų balsai, kuo arijos skiriasi nuo paprastų dainų, kam reikalinga uvertiūra ir antraktas. Atsisėdęs prie fortepijono ir prisiminęs Just. Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ pagrindinių veikėjų dialogą, pademonstravo, kaip įtaigia muzika ir balsu galima sukurti operos kulminaciją.

Bet paskaitos kulminacija buvo pasiekta, kai į sceną užkopė operos solistė Emilija Finagėjevaitė, kartu su Jonu Sakalausku vaidinanti ir naujoje operetėje „Braškiai ir Braškienės“ (į sausio 24 dieną vyksiančią operetę bilietus įsigijo daugiau kaip 400 MČTAU klausytojų). Jaunoji dainininkė visą žiūrovų salę įtraukė ne tik į bendrą dainą, bet ir į šokį. O kai pabaigoje Jonas Sakalauskas su savo sužadėtine padainavo jų abiejų meilės dainą, salėje buvo pasiekta tikra jausmų sinergija, ne vieno širdį pripildžiusi pačių šilčiausių jausmų.

Smagu, kad gražiai prasidėjusi mūsų bendrystė žada tęstis – su jaunaisiais dainininkais svajojame apie bendrus kūrinius…

Gražina Mališauskienė

Dalios Sinkevičienės nuotraukos