Istorijos žinios gyvenimo ilginimui

– Pirmiausia apie tai, ką jums asmeniškai reiškia vadovauti fakulteto bendruomenei ir kas labiausiai motyvuoja šiame darbe?

– Vadovauti fakultetui nėra sunku, bet visada labai rūpi, kad paskaitų tematika būtų priimtina bent daugumai auditorijos, o auditorija – įvairiais gyvenimo keliais į trečiojo amžiaus universitetą atėję žmonės. Kai kurie iš jų sakosi nei vidurinėje, nei aukštojoje mokykloje negavę istorijos žinių, o kiti dėl jaunystės nesupratę tokių žinių vertės. Rūpesčių kelia ir lektorių paieška, nes bijau labai įkyrėti auditorijai pati kalbėdama kiekvieną ketvirtadienį visus mokslo metus

– Kaip šiandien apibūdintumėte fakulteto bendruomenę – kuo ji išskirtinė?

– Nelabai galėčiau pasakyti, kuo Istorijos fakulteto auditorija skiriasi nuo kitų fakultetų (kartais tenka kalbėti ir kituose fakultetuose), bet kaip tas anekdoto herojus vidumi jaučiu, kad vienokios paskaitos tinka vienam fakultetui ir kitokios – kitam fakultetui, nors skaitau tik istorijos tematika parengtas paskaitas. Istorijos fakultetas man mielas dar ir dėl to, kad yra daug klausytojų, kuriuos matau nuo savo veiklos Medardo Čoboto universitete pradžios –2012 metų pavasario.

– Apžvelgiant pirmąjį šių mokslo metų pusmetį – kokias veiklas laikytumėte reikšmingiausiais?

– Greičiausiai mano vadovavimas fakultetui yra primityvus, nes visas mano rūpestis – paskaitos, o jose svarbiausia suprantamai išdėstyti faktus, išaiškinti istorijos procesus. Dinamiškiau fakultetui vadovauja seniūnas Algirdas Antulis, kiekvieną pavasarį organizuodamas pažintines išvykas. Šiame pusmetyje jis mus džiugina pažadu keliauti į Druskininkus ir visą dieną paskirti tam puikiam ir originaliam miestui.

– Kaip buvo formuojama 2025-2026 m. m. pirmojo pusmečio paskaitų programa? Kokiais principais vadovaujatės sudarydami temų sąrašą? Programoje matome platų geografinių ir kultūrinių temų spektrą – nuo Rytų Romos imperijos iki mongolų užkariavimų ir Irano istorijos. Kodėl toks temų įvairumas?

– Jau kurį laiką paskaitų tematikos parinkimą lemia karo viesulai: žiniasklaida kasdien skelbia apie tragiškus įvykius tai Afganistane, tai Palestinoje, kas nors nutinka Afrikoje, Irane. O kokios tos šalys, kaip klostėsi jų kelias? Juk einantis gatve nepažįstamas žmogus mums nekelia susidomėjimo, o jeigu nors kiek jį pažįstame, į susitikimą reaguojame kitaip. Dėl to sprendžiu, kad fakulteto klausytojams gali būti įdomu sužinoti apie žiniasklaidoje garsinamų šalių praeitį. O jūsų paminėtų valstybių istorija yra labai ilga ir sudėtinga – kalbos apie jas užteko visam praėjusiam pusmečiui ir dar liko šiam.

– Kas, jūsų manymu, labiausiai motyvuoja klausytojus rinktis istorijos paskaitas?

– Kaip jau kalbėjau atsakydama į pirmąjį klausimą, daugybė mūsų visuomenės narių jaučia savo išsilavinimo spragą ir siekia ją „užtaisyti“: skaito knygas, žiūri filmus, lanko teatrą ir istorijos žinių pagalba nori visa tai giliau suvokti (žinoma, sprendžiu pagal save, nes man grožinė literatūra, teatras, kinas, istorijos žinios sudaro vieną visumą).

– Smalsu klausti ir apie lektorės darbą. Kas labiausiai motyvuoja skaityti paskaitas universiteto klausytojams? Kuo, jūsų nuomone, dėstymas suaugusiųjų auditorijai skiriasi nuo akademinių studijų?

– Studentai į paskaitą eina pareigos verčiami: reikia laikyti egzaminus, ruošti rašto darbus, o paskaita yra trumpas kelias suvokti problemą. Žinoma, yra labai besidominčių pasirinktu studijų objektu studentų, bet ir tada ne visos paskaitos traukia, o kartais ir jėgų nebelieka, nes be studijų yra labai daug svarbių studento gyvenimo dalykų. Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai yra laisvi pasirinkti norimą tematiką, patrauklią paskaitą, o pasirinkus ateiti ir įdėmiai klausytis pats Dievas liepė. Man patinka suaugusių žmonių domėjimasis paskaitomis, malonu matyti pilną auditoriją.

– Jūsų paskaitų temų spektras labai platus – ne tik istoriniai procesai, bet ir asmenybės, dailė, literatūra? Kaip renkatės paskaitų temas? Kokios temos ar kryptys bus prioritetinėmis artimiausiu metu?

– Kai kas nors kviečia paskaityti paskaitą, aptariame, kas konkrečiai auditorijai būtų svarbu. Kartais paskaitos temą pritaikome kokiam nors istorijos įvykiui ar žymiai asmenybei paminėti. Sausio mėnesį Literatūros fakultete prisiminsime 1926 m. įvykius Lietuvoje, Jonavos TAU prašė papasakoti apie Lietuvos valstybės kūrimą, paskelbus Vasario 16-osios Aktą. Elektrėnų TAU šį pusmetį pasakosiu apie XIX a. procesus Lietuvoje.

– Kaip apibūdintumėte klausytojų smalsumą, aktyvumą, ar klausytojai dažnai užduoda klausimus, diskutuoja? Ar esate gavusi grįžtamojo ryšio?

– Diskutuojame labai mažai – gal žmonės pavargsta paskaitos metu. Po paskaitos jie dažnai skuba į Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto renginius. Kartais kai kas prašo atsiųsti paskaitos tekstą – kad namie pasižiūrėtų dar kartą.

– Kokių veiklų ar naujų iniciatyvų fakulteto bendruomenė gali tikėtis antrąjį mokslo metų pusmetį?

– Šį pusmetį bandysime organizuoti diskusijas. Skatiname klausytojus patiems rengti paskaitas – visada mielai užleidžiu tribūną.

– Kodėl verta pradėti lankyti istorijos paskaitas?

– Galiu atsakyti tik „žvelgdama iš savo varpinės“: man istorijos žinios yra mano gyvenimo ilginimas: gimiau 1950 m., bet lengvai galiu įsivaizduoti save dirbančią baudžiavinio kaimo laukuose ar dalyvaujančią Liublino seime, arba stovinčią Šatrijos kalno papėdėje, kur pagal padavimą krikštą priimantiems žemaičiams Jogaila drabužius dalino. Istorijos žinios – gija, rišanti mane su tolimais ir nelabai tolimais protėviais. Nebūtinai tai jaučia ir mano paskaitų besiklausantys žmonės, bet manau, kad ir jie tokiu pat būdu gali prasiilginti gyvenimą – dėl to verta lankyti istorijos paskaitas.

– Ačiū už pasidalinimą mintimis ir sėkmės įgyvendinant sumanymus.

Kalbino Lilija Smalakienė

Bonifaco Vengalio, Vaclavo Svidinsko ir autorės nuotraukos