Dzūkų tapatybės paslaptys pagal žurnalistą Virginijų Savukyną

Svečias pasigyrė gimęs Dzūkijoje, Paserninkų km. prie Seiros upės netoli Seirijų miestelio. Prisistatęs kaip dzūkas nacionalistas lektorius prisipažino esąs šiek tiek nutautėjęs, nes ilgą laiką dirbdamas televizijoje buvo atpratintas nuo ausiai malonaus dzūkavimo.

Pažintį su gimtąja Dzūkija Virginijus pradėjo nuo viktorinos. Į jo pateiktus klausimus nebuvo lengva atsakyti ir tikriems MČTAU dzūkams, nes dalis tų klausimų buvo susijusi su nedaug kam žinomais Seirijais. Niekas negalėjo argumentuotai paprieštarauti pranešėjui, kad Vilnius nuo senų laikų yra buvęs Dzūkijos sostine, kad dzūkiškai kalbėjęs pats Vytautas Didysis, kad XV a. pradžioje ranka rašytoje  maldaknygėje yra dzūkiškai parašyta malda „Tėve mūsų“. Nežiūrint nelabai tikslių atsakymų, buvo išrinkti trys nugalėtojai, kurie buvo apdovanoti autoriaus parašytos knygos „Įžvalgos“ egzemplioriais.

Aistroms nurimus, lektorius pripažino, kad dzūkų pavadinimas atsirado tik XIX a, nes anksčiau tuose kraštuose gyvenę žmonės buvo įvardinami jotvingiais. Dzūkai yra turėję keletą pavadinimų  ̶  yra buvę ir kalninių ir šilinių  ir gruncinių ir dar kitokių dzūkų. Dzūkas dažniausiai įsivaizduojamas kaip lyriškas, geras, dainas dainuojantis žmogus. Kita vertus, tie dainuojantys, šiek tiek baikštoki dzūkeliai labiausiai priešinosi sovietinei okupacijai. Tai, matyt, kaip tik  ir rodo prabudusį karštą karingųjų jotvingių kraują. Jotvingiai kaip ir dingę, bet jų palikimas išlikęs. Apie tai byloja vietinės jotvingių kilmės pavardės, vietovių pavadinimai (pvz. Leipalingis nuo žodžio liepa, jotvingių kilmės Seirijai nuo žodžio tėkmė, Kirsna nuo jotvingių žodžio juodas).

Vienu metu pranešėjas kreipėsi į susirinkusius klausdamas: „O ar žinote, kodėl mūsų partizanai mėgdavo fotografuotis, puikiai suprasdami, kad tai galėjo būti mirtinas įkaltis jiems patiems?“ Nesulaukęs tinkamo atsakymo pats toliau svarstė: „Matyt, jiems buvo svarbu, kad apie juos žinotų ateinančios kartos, kad jų auka nebūtų užmiršta. Savo šaknų, savo istorijos žinojimas, prisirišimas prie savo gyvenamosios vietos. Meilė savo tėviškei, gimtajam kraštui yra nepaprastai svarbūs dalykai tautų išlikimui.“ V. Savukynas priminė, kad Vytautas Didysis diskutuodamas su Ordino atstovais apie tai, kam kokios žemės priklauso, kadaise buvo pateikęs tokius argumentus: „Čia mano žemės, aš žinau, kad ten mano protėviai palaidoti. O jūs ar žinote, kur jūsų?“

Dar daug įdomių temų buvo pagvildenta. Vėliau pranešėjui teko atsakyti į susirinkusiųjų klausimui, aiškinti užsigavusiems klausytojams, kad ir Merkinė kažkada irgi buvusi verta Dzūkijos sostinės vardo. Baigdamas kalbėti V. Savukynas pripažino, kad reikia mokytis iš žemaičių, kurie susitikę pradeda „rokuotis“ žemaitiškai, o va, du dzūkai susitikę kažkodėl vienas su kitu kalbasi suvalkietiškai. Pagal jį dzūkams dar daug ko reikia išmokti, bet jie yra gerame kelyje.

Svečio įžvalgos ir vaizdingi pasakojimai su gausiais jumoristiniais pašmaikštavimais susilaukė nuoširdžių plojimų.

Bonifacas Vengalis

Autoriaus ir Arvydo Žulausko nuotraukos