Fotomenininkas Rimantas Dichavičius: kam piešti, jei galima fotografuoti

Ką mes žinome apie R. Dichavičių? Be abejo, visi puikiai prisimename jo garsųjį albumą „Žiedai tarp žiedų“. Tai tarsi menininko vizitinė kortelė. Bet juk fotografijų albumų buvo žymiai daugiau. Tai ir ciklas „Kultūros darbuotojų portretai“, skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, ir „Lietuvos etnografija“, ir „Formų pasaulyje“. O fotoalbumas „Paminklas paminklui“ – skirtas sunaikintoms žydų kapinėms atminti Vilniuje, Olandų g., turi jau ne tik meninę, bet ir istorinę vertę.

Prisimindamas savo paauglystę, kuri prabėgo už Uralo, kūrėjas galėjo tik pasakyti: taiga, šaltis, alkis, utėlės, blakės… Į Lietuvą jį parsivežė teta, o tėvai jau nebesugrįžo. Noras piešti atvedė į Kauno St. Žuko dailės technikumą, o vėliau – į Vilniaus dailės institutą. Į studentų etnografinę ekspediciją vyko kaip piešėjas, bet kam piešti, jei tą patį galima nufotografuoti? O nufotografuoti reikia taip, kad ir negyvas objektas atgytų, kalbėtų. Fotografuota buvo daug, namuose sukaupta tūkstančiai negatyvų.

Įdomiausi dalykai kūrėjo gyvenime prasidėjo, išleidus fotoalbumą „Žiedai tarp žiedų“. Spausdinama buvo 1987 m. Maskvoje, eksperimentinėje spaustuvėje, kurios direktoriumi tuo metu buvo lietuvis Henrikas Visockis. Jis ir pasiūlė Dichavičiui išleisti albumą, kad galėtų išbandyti naują japonišką ofsetinę spaudos mašiną. Tiražas turėjo būti 10 000 egzempliorių, tačiau po įrišimo paaiškėjo, kad pagaminti tik 5000 vnt. Likusią dalį „išsinešiojo“ spaustuvės darbininkai. Leidimą spausdinti albumą reikėjo suderinti net su septyniomis institucijomis. Laimė, kad pats pirmasis davė leidimą, t. y., uždėjo antspaudą Michailas Gorbačiovas. Kiti jau nedrįso prieštarauti. Iš karto po spausdinimo albumas buvo pardavinėjamas Maskvoje knygų mugėje. Pasisekimas buvo milžiniškas – lankytojai sulaužė prekystalius, o kinų delegacija prašė bent milijono egzempliorių – siauram specialistų ratui.

Vėliau jau įrėmintos nuotraukos buvo eksponuojamos Maskvoje Žurnalistų sąjungos galerijoje. Paroda truko 5 mėnesius. Eilės driekėsi per tris kvartalus. Pasibaigus parodai, jau nukabinus ir supakavus nuotraukas, autorius, atėjęs jų atsiimti, paprasčiausiai nieko nerado. Galerijos darbuotoja paaiškino, kad „jo vyrukai“ nuotraukas jau pasiėmė. O milicija paaiškino, kad, jei dar nori gyventi, tai geriau tų nuotraukų ir neieškoti. Pasirodo, ir menas gali būti pavojingas.

R. Dichavičius dar ilgai pasakojo įvairius savo gyvenimo nuotykius, patirtus grasinimus. Žodžiu, gyvenimas, vertas kino filmo, ir ne bet kokio, o nuotykių kupino vesterno. O kūryba įvertinta daugybe apdovanojimų: Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2003), Estijos Baltosios žvaigždės ordino Karininko kryžius (2004), LDK Gedimino ordino Karininko kryžius (2007), ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžius (2016), visuomeninis Santarvės ordinas (2018) ordinas „Vyčio žvaigždė” (2022), per 20 aukso, sidabro, bronzos medalių tarptautinėse dailės ir fotoparodose.

Irena Burdulytė

Nuotraukos autorės