Skambios eilės ir nuostabi proza

Gruodžio mėnesį Literatūros fakultete snigo skambiomis eilėmis ir nuostabia proza. Pirmus metus fakultetą lankanti Elena Bunikienė pristatė savo eilėraščių knygą „Mes – tirpstančios snaigės‘‘. Tai nuostabus skambančių žodžių vėrinys!

 

Buvusi fakulteto lankytoja Nijolė Riaubaitė mums padovanojo šiemet išleistą savo knygą „Rašinių vėrinys“, kurią išsamiai aptarėme ir pasidalijome įspūdžiais. Po knygos pristatymo paskambinau Nijolei Riaubaitei, papasakojau, kaip nuoširdžiai, supratingai fakulteto lankytojai sutiko jos „Rašinių vėrinį“, kaip gražiai aprašė. Ji atsakė: „Esu laiminga, kad gyva išgirdau tokius malonius atsiliepimus. Mes pripratę tik prie karsto gražiai kalbėti… Jūsų žodžiai – tikri, iš širdies… Ačiū ir nuoširdžiausi linkėjimai.“

Kristina Danutė Sadauskienė, Literatūros fakulteto seniūnė

 

Atsiliepimai apie Elenos Bunikienės knygą „Mes – tirpstančios snaigės“

 

Mes – tirpstančios snaigės

Mes esam laužas, gęstantis nakty,

Kuris liepsnos spalvom medžius nudažė,

Ir dėsnius jis visus gamtos sulaužė,

Net ir užgesęs, degs jis amžinai,

Nes juk po mūsų bus vaikai.

 

Mes esame blėstanti gyvenimo daina –

Ji nuostabi ir tuo, kad kartais ji liūdna,

Kuri ir pasibaigus lieka nebaigta,

Kurią kartoju tarsi maldą mintinai,

Nes juk po mūsų bus vaikai.

 

Mes esam krentanti ryški žvaigždė –

Jų tūkstančiai dangaus mėlynėj.

Tai mūsų sielos. Tai mįslių mįslė,

Kad jos nebeužgęsta, šviečia amžinai,

Nes juk po mūsų bus vaikai.

               

Mes esam tirpstanti pavasarinė snaigė,

Kurią sušildę saulės spinduliai

Paverčia vandeniu, kuris gyvena amžinai,

Nes juk po mūsų bus vaikai,

Vaikų vaikai, vaikų vaikų vaikai..

 

Autorė Elena Bunikienė sako: „Eilėraštis ateina pats, nekviestas. Kai pradedi rašyti, net nežinai, kur tos mintys tave nuves, tiesiog kažkas vedžioja ranką. Todėl rašyti labai įdomu”.

Tad, eilėrašti, kas tu? Begalė atsakymų: esu muzika, virpinanti širdis, esu minčių buveinė, paukščių čiulbesys, miško ošimas, žvaigždžių mirgėjimas, jausmų drama ir ilgesys, ir dangus, ir pragaras. Ar rasite ką nors, kas gražu, kilnu nebūtų apdainuota, nebūtų išreikšta eilėraščių posmuose? Tik dabar, žmonių ekonominio gyvenimo lygiui pakilus neatpažįstamai, turėtų širdyse lietis lyrika, grožis, gerumas, užuojauta, džiaugsmas. Bet kaip paradoksalu – vyrauja atvirkštinis veiksmas: susvetimėjimas, pavydas, dvasios skurdas. Toleruojama korupcija, nesiskaitymas su žmonėmis, šeimų nepatvarumas – ten lyrikai vietos nėra. Skaitančių sumažėjo.

Tačiau pasaulis margas. Atsiranda širdžių „atviruolių”, kurios nori ir geba apdainuoti jausmus, pasaulio grožį, kas nepakartojama. Sueiliuoja, surimuoja, įdeda širdies dalelę – jausmą. Pateikia žmonėms – skaitykite, gėrėkitės ta širdies muzika, teįstringa į slapčiausią širdies kertelę, pažadina beužmiegančią jausmų gamą, rodančią, kad dar ne viskas apaugo dilgėlėmis, ne visi žmogaus jausmai tapo komercijos šūkiu. Sutikime eilėraštį, žavėkimės juo. Pateikime skaitytojui lyg neužmirštuolių puokštę šaltą viduržiemį.

Štai toji viešnia, toji puokštė – Elenos Bunikienės knyga „Mes – tirpstančios snaigės“.

Šis pavadinimas ir pasiūlė man tokias ilgos įžangos mintis, kad viskas trapu, viskas gyvenime praeina, išnyksta, palieka tik gėrio ir grožio daigus: poeziją, dailę, muziką, gražiausius jausmus bei prisiminimus.

Knyga išleista 2025 m., „Homo Lyber“ leidykla. 95 psl., iliustracijos autorės kūrybos paveikslai.

Eilėraščiai pulsuoja darniu ritmu kaip širdies dūžiai. Paslaptinga mėnesienos šviesa – tai jausmų paletė. Gili mintis ir prasmė, o autorės sukurti paveikslai papildo, paryškina eilėraščių giluminį grožį. Ne viename paveiksle galima įžvelgti eilėraščio mintį, turinį, keliantį širdį į jausmų sferą. Eilėraščiai lyg pavasaris suspindi spalvomis, taurina dvasią, taurina žmogų.

Autorės eilėraščių paletė plati: romantika, meilė, skausmas, neviltis, dvasios šauksmas, gyvenimo reiškiniai. Yra eilėraščių, apraudančių sudaužytas širdis, meilės jausmų griuvėsius. Kituose jaučiama jėga, temperamentas, išdidumas.

Eilėraštis tai kalbos grožis, o sparnuoti žodžiai suteikia dainingumo, lyriškumo. Tai priemonės, įvelkančios eilėraštį į gražų rūbą, suteikiančios lengvumo, poetiškumo, lyg žiedų varpelio skambesį.

Jaudinantis nuoširdumas, jausmų tikrumas, meilė, aistrų audros, tragizmas, etiškumas, dvasios kultūra, intriga. Galima rasti ir filosofinių intarpų.

Kūriniuose ne viena mintis klausianti, vietomis susitaikymas ir neišvengiamybė, dramatiškumas, trapumas, žmogaus laikinumo jausmas, būties dramatiškumas, gyvenimo prasmės klausimai, emocijos.

Nėra nė vieno lietuvio kūrėjo, kuris vienaip ar kitaip neparodytų meilės Lietuvai. Ne išimtis ir Elenos Bunikienės kūryba. Jaučiama ypatinga meilė ir pagarba savo kraštui, savo žmonėms. Autorė garbingai taria: „Manoji Lietuva”.

Jaučiamas vidinis žmogaus balsas, kartais kitų lūpomis ištarti žodžiai, bet dažniausiai kalbama pirmuoju asmeniu.

Meilė jungia žmogų ir pasaulį, gamtines ir antgamtines jėgas. Per tą meilę pasauliui poetė siunčia meilę žmogui.

Tragizmas kyla iš gilaus sukrėtimo arba gero poetinio gebėjimo įsijausti, kad po lengvais žodžiais pajustum sielos tragediją, lyg širdies raudą ar ant pajūrio smėlio nukritusią ašarą. Taip rašyti gali tik poetas, jautrios širdies žmogus, sugebantis žodžiais pasibelsti į skaitytojo širdį.

Elenos Bunikienės kūrybą galima įvertinti vienu žodžiu – žavu.

Palinkėkime gerb. Elenai džiuginti skaitytojus tiek poezija, tiek tapyba, tiek muzika. Ačiū, kad dovanojate skaitytojams tikrą dvasinį peną. Sveikinu jus su ta iškilminga akimirka, kada bendram jausmui susilieja dvi širdys – autoriaus ir skaitytojo. Tenegęsta kūrybinė ugnelė jūsų širdyje.

Bronislava Nainienė, Literatūros fakulteto lankytoja

 

***

Skambantys žodžių vėriniai

 

Krenta sniegas

Krenta sniegas,

Baltas sniegas –

Gatvės tuščios,

Gilus miegas.

 

Gatvėj vienas,

Visai vienas

Liūdnas žvilgsnis

Pro blakstienas.

 

Širdyj – ledas,

Delne – sniegas,

Ištirpint

Nemoka niekas.

 

Ir sušilt

Negali niekas,

Pėdų Takas

Sniege lieka.

 

Lašas ledo

Pro blakstienas –

Krenta žemėn

Purus sniegas.

 

Vienišas naktis

Bemieges

Užpustys

Iškritęs sniegas.

 

Džiugu, kad prie mūsų Literatūros fakulteto šiais metais prisijungė dar viena literatūros mylėtoja Elena Bunikienė. Atėjo pas mus su kraičiu – o tai ne toks dažnas atvejis –, šiemet išleista poezijos knyga „Mes – tirpstančios snaigės“.

Nedidelė knygelė su įdomiomis pačios autorės iliustracijomis, su brandžiais apmąstymais apie amžinąsias vertybes (gyvenimo prasmę, meilę, tėvynę), pasidalijimu patirtais jausmais. Joje nemažai eilėraščių, kupinų sielvarto, skausmo, nuovargio, nusivylimų, tačiau net patekusi į tamsųjį žmogaus gyvenimo periodą autorė-piligrimė užčiuopia šviesos kelią, tiki būties harmonija, grožiu. O savo poezijos rinkinį baigia eilėraščiu „Aš tiesiog gyvenu“ ir pasidalija išmintimi, kur slypi laimė.

Jos eilėraščiai klasikiniai (kai kurie šiuolaikiniai poetai tokio tipo eilėraščius laiko atgyvena): juose aiški struktūra, ritmika, nenuvalkioti rimai, įdomūs vidiniai sąskambiai. Visa tai ir perteikia eilėraščių mintį, nuotaiką, jausmą.

Elenos Bunikienės poezija, sakyčiau, labai moteriška, grakšti, muzikali, dažniausiai grindžiama jausmu. Kaip ir visuose poezijos rinkiniuose, skaitytojo valia rinktis, kurie eilėraščiai jam labiau patinka, vertinti, kurie atrodo labiau ar mažiau pavykę.

Ši knygelė liudija, kad lietuviai yra lyrikų tauta, o jos autorei linkiu kūrybinės sėkmės.

Dalia Judita Vabalienė, Literatūros fakulteto lankytoja

 

Atsiliepimai apie Nijolės Riaubaitės knygą „Rašinių vėrinys“

***

Perskaičiau Nijolės Riaubaitės knygą „Rašinių vėrinys“. Knyga mane taip palietė, kad apie Nijolės vaikystę paskaičiau dar kartą. Ir ateity visą perskaitysiu antrąkart.

„Rašinių vėrinys“ mane įtraukė tarsi įdomiausias romanas. Parašyta paprastai, lengvai, įdomiai apie nepaprastą ir nelengvą patirtį. Sujaudino sunkus, dramatiškas ir liūdnas autorės likimas, net apsiašarojau skaitydama žodžius: „Mama mane nuvedė prie tėvo namų ir paliko stovėti… atsisukau, jos jau nebuvo…“ Arba: „Manęs niekas niekada nenuvedė pas gydytoją, nepadėjo, nepamokė…“

Ir visgi ji nepalūžo, atkakliai ėjo per gyvenimą, nesusidėjo su jokiais blogais žmonėmis, teisingai, gražiai gyveno, mokėsi…

Tai nuostabi, gili ir, svarbiausia, tikra, nesumeluota gyvenimo istorija…

Aš jūsų, Nijole, nepažįstu, bet man daug kas pažįstama iš jūsų gyvenimo.

Ilgiausių sveikatos metų!

Lionė Polonskaja, Literatūros fakulteto klausytoja

 

***

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Nijolės Raubaitės knygą „Rašinių vėrinys“.

Labai jaudino jautrūs vaikystės prisiminimai, kurie mums – karo ir pokario laikmečio žmonėms, o ypač vaikams, buvo tikrai nelengvi. Nors Nijolė nebuvo našlaitė – turėjo abu tėvus , bet nesulaukė nei meilės, nei tinkamo rūpesčio. Abu tėvai buvo gabūs, darbštūs žmonės – šeima galėjo puikiai gyventi. Mama – talentinga siuvėja, turėjo gražų balsą, grojo gitara. Tėvas – nagingas batsiuvys, geros iškalbos, puikus pasakorius, bandė net knygą rašyti. Jaunystėje buvo įkūręs klojimo teatrą. Tačiau tie gabumai šeimai nieko gero nedavė. Jis nebuvo šeimos žmogus. Labai mėgo pasilinksminimus, išgėrimus. Tai palaipsniui atvedė prie alkoholizmo. Be to, prisidarydavo skolų lošdamas, ir kai mamai atsibodo dengti jo skolas, ji ryžosi išsiskirti.

Skiriantis vaikai buvo padalinti: mažoji dukrelė atiteko mamai, vyresnioji – tėvui. Kadangi tėvas nepajuto atsakomybės rūpintis dukrele, mažajai Nijolei teko labai sunki dalia. Tėvas toliau palaidai gyveno, pamotei irgi nerūpėjo svetimas vaikas.Teko išgyventi patyčias, nepriteklius, netgi badą. Surasta po stalu turgavietėj bandelė buvo tikras lobis. Ką nors pavogti net nekildavo mintis.

Įdomiai aprašytas potvynis Vilijampolėje 1946 m. Gyvenimas buvo tapęs kolektyviniu, visi dalijosi tuo, ką turėjo. Pagailėjusi mergaitės, priėmė į savo namus dėdienė Bronė. Gyvenimas pagerėjo, nebereikėjo badauti, bijoti pamotės, barnių, kentėti muštynių ir bemiegių naktų. Nijolei baigus septynias klases, ją išsivežė mama į Uzbekiją, kur gyveno su antruoju vyru. Nebuvo sutikta su džiaugsmu – savo atvykimu įnešė nesantaiką su patėviu. Jis patarė jai mokytis prekybos, bet Nijolė stojo į medicinos technikumą. Jei ne rusų kalba… Išvyko mokytis į Taškento hidrometeorologijos technikumą, nes ten aprūpino gyvenamuoju plotu, stipendija, anglimi. Žinoma, padėjo antrą kartą baigta septinta klasė – nors šiek tiek pramoko rusų kalbos… Dėl didelio autorės užsispyrimo ir darbštumo technikumas buvo baigtas. Mokytis toliau Nijolė išvyko į Odesą. Kartu su specialybės dalykais teko išmokti visų karinių disciplinų (veikė karinė katedra), gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Karinėje įskaitoje išbuvo iki 55 metų, per tą laiką paaukštino iki leitenanto laipsnio. Baigus mokslus nepavyko grįžti į Lietuvą, todėl pasirinko Jakutiją. Bet, pasikeitus valdžiai, gavo kvietimą į Lietuvą. 1960 m. grįžo į tėvynę, tačiau niekas nesutiko išskėstomis rankomis – darbe vešėjo pavydas, konkurencija. Sąžiningumas ir darbštumas nebuvo vertinamas, todėl teko dirbti sunkiausiuose baruose. Buvo pakviesta į laivą meteorologe, kur teko sunkiai pakovoti dėl pripažinimo ir …apginti savigarbą. Vyko priekabiavimas – juk tai vyrų kolektyvas… Vis tik stiprybė ir nepalaužiama valia bei drąsa, noras kuo daugiau išmokti bei patirti padėjo Nijolei įveikti visas kliūtis. Išgyveno laive apendicito operaciją, buvo didelė rizika esant nėštumui.

Kad galėtų pasirūpinti vaiku, teko keisti darbus. Vyras dirbo jūroj…

Nepaisydama sunkumų, Nijolė išmoko anglų kalbą, vėliau ispanų, kad susikalbėtų užsienio komandiruotėse. Nevardysiu visų jos darbų ir sunkumų – svarbiausia, kad būdama darbšti, pareiginga ir kūrybinga, laisvu laiku ji ėmėsi kūrybos bei mokslinio darbo.

Praradusi sūnų, Nijolė sunkiai išgyveno netektį. Ilgai užtruko vadavimasis iš nevilties ir skausmo. Nevykusi santuoka nesuteikė užuovėjos ir palaikymo.

Tiesa, buvo ir šviesesnių akimirkų. Nuo studijų laikų ją lydėjo platoniška meilė bendrakursiui Grišai, kuri išliko iki mirties, nepaisant atstumo ir laiko tėkmės. ,,Kodėl būtinai reikia numirti, kad kitas suprastų, ko neteko, ir pamatytų savo klaidas?“, – taip su liūdesiu rašė Nijolė.

Didžiausia atgaiva jai buvo atėjimas į MČTAU. „Čia vyresnio amžiaus žmonės atgauna savo „aš“, – sakė Medardas Čobotas. Jau dešimt metų Nijolė Literatūros fakulteto studentė. Sunki vaikystė, alinantis darbas, kurio nemokėjo dirbti bet kaip, o tik atiduodama visas jėgas, palaužė sveikatą. Jau sirgdama Nijolė išleido šią pusiau autobiografinę knygą, kurią malonu skaityti, kurioje apsakymai, įdomios istorijos, tikri įvykiai aprašomi gražia kalba.

Noriu palinkėti, kad autorės išleista knyga būtų ne paskutinė. Geras ir gražus žmogus turi gyventi ir puošti mūsų nelabai gražų gyvenimą, kuriame tiek daug tamsos.

Stiprybės, sveikatos, jėgų, mieloji.

Elena Jucienė, Literatūros fakulteto klausytoja

 

***

Nijolė Riaubaitė vaikystę ir paauglystę praleido Kaune. Nuo 1950 m. gyveno Uzbekijoje. Taškente baigusi Hidrometeorologjios technikumą, įstojo į Odesos hidrometeorologijos institutą ir jį sėkmingai baigė. Įgijo inžinierės meteorologės specialybę.

1960 m. grįžusi į Lietuvą, pagal paskyrimą dirbo Lietuvos hidrometeorologijos valdyboje, užėmė įvairius vadovaujamus postus. Jos atsakingumas ir organizuotumas buvo pastebėtas, todėl darbo pasiūlymų nestigo.

Moka rusų, lenkų, anglų, ispanų kalbas, vertėjavo, dirbo banke.

Parašė tris pamokančio turinio knygas vaikams.

Knygoje „Rašinių vėrinys“ yra trisdešimt du rašiniai, kuriuose autorė aprašo svarbiausius savo gyvenimo įvykius. Daug prisiminimų apie vaikystę. Mama buvo gera siuvėja, turėjo menišką sielą, buvo muzikali, gražiai dainavo ir skambino gitara visą gyvenimą, net „nuo senatvės iškreiptais pirštais“. Išmokė skambinti ir Nijolę, ir jos sesutę. Sumani, gera kulinarė – „iš nieko mokėjo padaryti skanėstus“. Turėjo gerą atmintį, gerai skaičiavo mintinai. Matyt, gabumus matematikai autorė paveldėjo iš mamos. Tėvas – geras batsiuvys, turėjo daug darbo, todėl pagelbėti samdė vieną darbininką padėjėją. Šiais laikais būtų vadinami smulkaus verslo atstovais. Tėvas taip pat buvo kūrybingas ir išradingas, turėjo gerą iškalbą, gabus muzikai. Savarankiškai išmoko groti smuiku, kūrė eiles, dainas. Jaunystėje netgi buvo įkūręs klojimo teatrą.

Atrodytų, kad tokioje šeimoje galėjo būti geros sąlygos vaikams augti ir ugdytis, tačiau tėvas piktnaudžiavo alkoholiu. Gyvendama nedarnioje šeimoje autorė matė ir patyrė daug smurto, neapykantos. Tėvas smurtavo prieš mamą, varė ją iš namų. Kai mama belsdavo į duris, ji, būdama maža mergaitė, skubėdavo jas atidaryti. Tuomet tėvas už tai bausdavo ją.

Autorė, analizuodama savo gyvenimą, mąsto, „kodėl abu gabūs, gražūs ir, atrodo, tokie panašūs žmonės, negalėjo gyventi kartu, nesurado bendrų sąlyčio taškų“. Gal vyresniame amžiuje suprato, kad mamai buvo sunku taikstytis su tėvo silpnybėmis. Ji atsimena, kad mama džiaugėsi, jog sovietiniais laikais atsirado galimybė lengviau išsiskirti. Tą ji ir padarė.

Deja, teismas padalijo vaikus lyg daiktus. Nijolė atiteko tėvui, o jaunesnė sesutė mamai. Dėl to gyvenimas nepalengvėjo. Su tėvu teko gyventi penkerius metus, kol atsirado dėdienė Bronė, susitarusi su Nijolės klasės draugės mama ir pas ją apgyvendinusi mergaitę. Mokėjo jai už butą ir maistą, nupirko naujus drabužius. Netgi už kambarių tvarkymą šeštadieniais šeimininkė duodavo po tris rublius. Dabar galėjo nueiti į kiną, nusipirkti saldainių. Už ožkos ganymą su šeimininkės dukra rytais gaudavo pieno. Šeimininkė jo atnešdavo į lovą. Nuo šiol buvo pavalgiusi, nusipraususi, galėjo ramiai išsimiegoti. Pagerėjo bendra savijauta. Į prisiminimus apie savo sunkią vaikystę autorė vis grįžta keliuose rašinėliuose. Ji sako, kad „niekas jos nepagailėjo, niekas jos nevedė pas gydytojus, kai jai skaudėdavo pilvą, kosėjo su dusuliu, sirgo kokliušu, neklausė, ar nori valgyti, nors dažnai teko patirti alkį, šaltį, baimę“. Tai mane labai sujaudino.

Padarė didžiulį įspūdį ir sukėlė didžiulę pagarbą autorei tai, kad išgyvenusi tokią sunkią vaikystę, paauglystę be mamos, kuri mergaitei ypač svarbi ir reikalinga (mama, ištekėjusi antrą kartą, išvyko į Uzbekiją), nepaslydo, nepasidavė blogai įtakai, nevogė, nenuėjo klystkeliais, visada gerai mokėsi, daug skaitė. Ji nuolat meldėsi ir prašė Dievo, kad mama grįžtų. Tai pagaliau įvyko. Nijolei baigus septynias klases, mama 1950 metais ją pasiėmė į Uzbekiją, kur gyveno su kita šeima.

Iki ašarų mane sujaudino aprašymas, įstrigęs Nijolės atmintyje visam gyvenimui, kaip prieš išvažiuojant į Uzbekiją, mama ją verkiančią tempė Kauno gatvėmis pas tėvą. Iš aprašymo konteksto supratau, kad vėliau dukterimi domėjosi, rašė laiškus tėvo broliui, bet šis neatsakydavo, nes pyko – kaip ji galėjusi palikti dukrą tėvui alkoholikui. Pagalvojau, kodėl mama nerašė dukrelei, jau mokėjusiai skaityti ir rašyti. Tik knygos pabaigoje, rašinyje „Pokalbis su savimi“, paaiškėja, kad vėliau visai prasigėręs tėvas tapo visišku benamiu, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos ir gal dėl to mamos rašomų laiškų Nijolė negaudavo. Bet tegu tai lieka nežinomai praeičiai. Nepaisant mano susijaudinimo, ją pateisindama manau, kad tai buvo taip pat gyvenimo sulaužyto, pažeisto žmogaus elgesys.

Uzbekijoje prasidėjo naujas Nijolės gyvenimo etapas. Čia jai teko kartoti septintos klasės kursą, kad išmoktų rusų kalbą, be kurios niekur negalėtų mokytis. Pagaliau savo uždavinį įgyvendino sėkmingai. Visada svajojo studijuoti mediciną. Net buvo išlaikiusi matematikos egzaminą, bet likusios vietos į sanitarijos ir higienos specialybę (dabar visuomenės sveikata) jai nepatiko, todėl pasirinko Taškento meteorologijos hidrometeorologijos technikumą, iš dalies ir dėl to, kad čia studentai buvo aprūpinami gyvenamuoju plotu, stipendija ir anglimi. Pasirinkusi šią specialybę, niekada nesigailėjo. Pasak autorės, „meteorologija ją užbūrė“.

Daug gražių jaunystės prisiminimų apie Odesą. Šis miestas jai visada siejosi su jaunyste, „Odesos dangum virš galvos“, jūra ir draugais visam gyvenimui. Tai ji pasakoja rašiniuose „Po susitikimo“ ir „Griša“. Su Griša siejo nenusakomas ryšys, kuris tęsėsi dešimt metų susirašinėjant. Po dešimties metų juodu susitiko Vilniuje. Prabėgus kuriam laikui, iš draugų sužinojusi apie jo mirtį, dienoraštyje rašė: „Baisiai liūdna. Išėjo dar vienas nuostabus žmogus… Kodėl būtinai reikia numirti, kad kitas suprastų, ko neteko, ir pamatytų savo klaidas?“

Rašiniuose „Jūra arba pirmoji darbo vieta“, „Mirštanti gulbė“ autorė realistiškai vaizduoja darbo jūroje ypatumus, jo sunkumus bei žavesį. Deja, čia teko patirti ir nuolatinį priekabiavimą, ir kapitono kerštavimą dėl neva pažeisto jo orumo. Autorė rašo: „Matyt, jūra ištirpdo, kas geriausia žmoguje, palikdama tik prėskus kūnus“.

Darbas atsakingas. Teorines žinias, puikiai apgintą diplomą reikėjo patikrinti praktikoje. Jūroje ji susidūrė su sunkiai paaiškinamais, jai dar nepažintais gamtos reiškiniais, su šimto kilometrų per valandą Islandijos ciklonu. Laive nebuvo meteorologinių ryšio priemonių. Reikėjo nustatyti ciklono judėjimo kryptį, laiku įspėti žvejus. Dar tas supimas, prie kurio nebuvo prisitaikiusi. Visi pasakojami įvykiai skaitovą įtraukia lyg tas aprašytas ciklonas. Po trijų mėnesių grįžusi į krantą, iš vadovų sulaukė pagyrimo už teisingas prognozes ir džiaugėsi išlaikiusi tikrą egzaminą.

Rašinyje „Slėpiningi praeities lobiai“ autorė, nepaisydama blogos, ją žeminančios patirties jūroje, sveikatos problemų dėl apendicito ir patirtos sunkios operacijos, vėl grįžta į praeitį ir vaizdingai perteikia neišdildomus ir nuostabius pojūčius laive, sukeltus jai tuomet dar nepažinto gamtos reiškinio: „Nuo štormo bandome slėptis už Farerų salų, bet ir čia gigantiškos bangos randa mūsų didžiulio laivo viršutinį denį. Stoviu ant laivo denio ir, negalėdama atitraukti akių nuo naktinio dangaus, stebiu nepaprastą reginį – šviesos ir spalvų žaismą su greitai sprunkančiais baltais debesėliais. Vėliau sužinosiu, kad tai buvo Šiaurės pašvaistė“.

Nuolat ilgėjosi tėvynės, todėl labai džiaugėsi grįžusi į Lietuvą. Darbe buvo priimta ne itin draugiškai, nes gerus postus užimančios darbuotojos, neturėjusios tinkamo išsilavinimo, pavydėjo ir žiūrėjo į ją kaip į konkurentę. Autorė knygoje rašo apie sudėtingą meteorologo darbą Vilniaus oro uosto aviacijos meteorologijos stotyje, dėl kurio nelengva atsipalaiduoti net namie. Slėgė didelė atsakomybė. Reikėjo numatyti skrydžiams pavojingus reiškinius, bendrauti su oro uosto dispečeriais, prieš kiekvieną skrydį patvirtinti parašu, jog garantuoja minimumą atitinkantį orą numatytoje trasoje, aiškintis nesėkmingų skrydžių priežastis. Sekino naktiniai budėjimai.

Sūneliui pradėjus lankyti mokyklą, darbą teko keisti, nes vyras dirbo jūroje, naktį palikti vaiką vieną buvo sunku ir jam, ir mamai. Vėlesnis darbas Hidrometeorologijos tinklo skyriuje nepatiko labiausiai iš visų, kur tik dirbo, dėl daug nemėgstamo popierizmo. Skyrių rado apleistą, teko įdėti nemažai pastangų, kol viską sutvarkė, sustygavo. Paliko jį be sentimentų, pasinėrusi į mokslo tiriamąjį darbą Mokslinių metodinių darbų skyriuje, o už nuopelnus 1995 m. jai paskirta TSRS premija.

Daug gerų žodžių MČTAU negailima rašiniuose „Ateina metas”, „Gražus kaimyninis bendravimas ir draugystė pajūryje”, „Kūrybinio polėkio verdenė”, „Įsižiebė ilgai lauktas MČTAU švyturys”. Autorė, būdama šio universiteto ilgalaikė lankytoja, rašo, kad tai vieta, kur gali numalšinti bet kokį troškulį: nori šokti – šok, dainuoti – dainuok, keliauti – keliauk, nori išmokti tapyti – prašom, sukurti papuošalų, išmokti anglų kalbos, išleisti knygą. Kur dar svarbi galimybė bendrauti su bendraamžiais ir bendraminčiais.

Rašiniuose „Vėlyvoji”, „Lova ir kušetė”, „Slėpiningi praeities lobiai” autorė kaip tikra mąstytoja analizuoja pensinio amžiaus žmonių būseną, svajones, pojūčius. Juose pateikia mokslininkų, žymių žmonių ir savo apmąstymus, analizuoja naujų galimybių ir naujų atradimų etapą. Autorė rašo: „Kai prie visų galimybių dar neišnyko noras gyventi, kurti ir būti naudingam, imi labiau vertinti laiką, kitomis akimis žiūrėti į pasaulį ir nustembi – kiek dar daug nepastebėta, nepažinta, nesuprasta! Ir vėl nenustoji eiti savęs pažinimo link, nenustoji žavėtis gyvenimo stebuklu ir teikiamomis galimybėmis“. Atkreipia dėmesį į bendravimo svarbą tokiame amžiuje. Tik bendraudamas žmogus atskleidžia dar net sau nežinomus jausmus, gabumus ir išdrįsta atsiskleisti kitiems.

Rašinyje „Apie dienoraščio rašymą” Nijolė sako, kad su dienoraščiu draugauja nuo neatmenamų laikų. Iš pradžių užteko 192-jų sąsiuvinio puslapių keleriems metams, o dabar tokį sąsiuvinį užpildo per tris, keturis mėnesius. Jų parašiusi keturiasdešimt. Juose ir džiugios mintys, ir nuoskaudos, ir liūdesys. Jie gali būti ir saviraiškos būdas. Juose tikras gyvenimas, kurio nesudėsi į vieną knygą. Autorė rašo, kad po MČTAU Literatūros fakulteto dekano Jono Kirtiklio straipsnio, atkreipiančio dėmesį į dienoraščio rašymą, jo naudą, sužinojo, kad „tai gali būti net psichoterapinė priemonė ir dvasios gydymo būdas“. Autorė tęsia savo gyvenimo aprašymą. Dienoraštis geriausias ir patikimiausias draugas, kuris niekada neišduos.

Rašinyje „Ką varnos krankia“, pasitelkusi alegoriją, per varnų pokalbius perteikia psichiatrinės ligoninės skaudulius, joje besigydančių aplinką, gydymo būdus, požiūrį į juos. Tokios ligoninės neramiais laikais būdavo naudojamos kaip priedanga slėptis arba, atvirkščiai, vieta neparankiems žmonėms nutildyti. Taip pat sako, kad gamta visų namai, todėl visi turi teisę gyventi ir visiems užteks vietos.

Rašinyje „Skrydis į Urugvajų“ pasakoja apie kelionę pas giminaičius, apie XX amžiaus pirmos pusės emigrantų iš Lietuvos gyvenimą, lietuvių bendruomenę. Dauguma gyvena iki šiol skurdžiai. Jų vaikai sunkiai susikalba tėvų kalba. Svarbu paminėti, kad iš Urugvajaus autorė parvežė buvusioje Lietuvos ambasadoje Pietų Amerikoje išlikusius dokumentus. Tarp jų rado iš Lietuvos 1941 m. išvežtų žmonių sąrašą, kuriame nurodytos trėmimų ir lagerių vietos. Dokumentus jai davė kunigas Jonas Budrys, paprašęs juos perduoti Vytautui Landsbergiui, bet Nijolei su juo pasimatyti nepavyko – buvo pasakyta perduoti Lietuvos Respublikos Seimo sekretoriatui. Tą ji ir padarė. Apie laidojimo tradicijas ( kurios sukrėtė autorę ir mane taip pat), reikėtų perskaityti knygoje. Šis rašinys ir „Kerinčioji Olandija“ turi pažintinę prasmę.

Labai romantiškas, nostalgiškas ir jautrus rašinys „Ar meni” apie artimo žmogaus išėjimą į amžinybę, prisiminimus apie bendravimą su juo. Savo gražų rašinį Nijolė užbaigia prasmingais žodžiais: „…to, kas suplūdo į širdį – to nuostabia euforija prisipildžiusio Buvimo – atimti niekas negali”.

Rašinius „Pokalbiai su savimi”, „Apverktieji” reikėtų skaityti atskirai. Juose daug gyvenimiškos patirties, išgyvenimų, nebylių patarimų, kurių galėtų sau rasti kiekvienas, skaitantis knygą. Tai mintys apie tai, ko nepadarei, kai galėjai, bet pavėlavai; apie pavėluotą atleidimą savo mamai, koks svarbus vienišam senam žmogui dėmesys, kad gėles dovanoti ir dėkingumą rodyti reikia gyviems, kad gyvenimas visada rašomas į švarraštį ir jo negalima ištrinti ar perrašyti ir daug kitų apmąstymų.

Nijolės Riaubaitės knygoje aprašyti gyvenimo įvykiai aktualūs ir šiandien: toksiniai santykiai šeimoje, kai negebama, o gal ir neįmanoma surasti bendros kalbos, tarp darbuotojų kylantis pavydas ir nesveika konkurencija, įvairaus lygio priekabiavimas, mobingas. Nepaisant susiklostančių nepalankių ar nesąžiningų aplinkybių, tvirtas, teisingas žmogus neparklupdomas, visada išlieka orus, gali pasiekti savo tikslą.

Autorė gerai valdo plunksną. Sakiniai sudėtingi, bet mintys dėstomos sklandžiai, suprantamai; jaučia gamtą ir moka ją aprašyti. Knygą verta perskaityti.

Baigdama knygos autorei noriu palinkėti daug sveikatos ir toliau dar ilgai rašyti gyvenimo švarraštį.

Edvarda Gecevičienė, Literatūros fakulteto klausytoja

Kristinos Sadauskienės nuotraukos