Garsiausias tarpukario Lietuvos teisininkas

Pradžioje gausiai susirinkusius Kultūros fakulteto klausytojus su naujais mokslo metais pasveikino MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė ir pasidžiaugė, kad paskaitą skaitys mūsų universiteto klausytojos, poetės Erminijos Deviatnikovienės dukra.

Pristačiusi Mykolą Romerį kaip senos bajoriškos giminės, kurios šaknys siekia net XIII amžių, atstovą, lektorė Ieva Deviatnikovaitė visus sudomino keliais įspūdingais faktais. Nuo devynerių metų iki gyvenimo pabaigos Mykolas Romeris kasdien rašė dienoraštį, išliko net 15 tūkstančių puslapių unikalios informacijos apie XX amžiaus pradžios inteligento gyvenimą, jo aplinką. Dienoraščio Romeris nerašė tik keletą Antrojo pasaulinio karo metų, kai žiemomis sušalę pirštai nebeišlaikydavo plunksnakočio. Pasaulyje tokios apimties dienoraščių nėra.

Po studijų Paryžiuje 1905 metais grįžęs į Lietuvą Mykolas Romeris, turintis savyje lietuviško, lenkiško, rusiško ir baltarusiško kraujo, ne iš karto suprato, kas esąs. Pavargęs nuo teorinių diskusijų apie Lietuvos ateities vizijas ir siekdamas konkrečia veikla prisidėti prie tautos laisvės, jis 1915 metais įstoja į Pilsudskio legioną, kuriame ištarnauja dvejus metus. Šį savo poelgį aiškina taip: „Aš tarnauju Lietuvai, nors ir Lenkijos tautinės kariuomenės gretose. Nes tas lenkų judėjimas tarnauja ir Lietuvos laisvei, ir apskritai Respublikos žemių išsivadavimui iš Maskvos jungo, iš didžiausio pavojaus tautų raidai ir kultūrai“.

Būdamas užsienyje M. Romeris be didelio entuziazmo sutinka žinią apie 1918 m. paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybės aktą, tačiau labai greitai aktyviai įsijungia į jaunos besikuriančios valstybės teisinės sistemos kūrimą ir tampa pačiu garsiausiu konstitucinės teisės žinovu.

Pasikeičia ir teisininko požiūris į buvusį savo vadą J. Pilsudskį. 1922 metų gegužės 12 dieną jis parašo griežtą laišką J. Pilsudskiui, kritikuodamas jį dėl Vilniaus krašto užgrobimo. Kodėl prieš tai bent penkis kartus su M. Romeriu susitikęs Lenkijos maršalas daugiau su juo nebenorėjęs bendrauti, galima suprasti kad ir iš šių J. Pilsudskiui skirto laiško žodžių: „Tu stovi kaip lietuvis, o sėdi kaip lenkas, kyli į dangų erelio sparnais ir tuoj pat vaikštai žeme tarsi kuprius. Nelaimėsi, Pone <…> darinys, kurį rezgi Vilniuje, nėra nei didis, nei tavo. Tai prievartos ir valdymo, elementaraus Lenkijos nacionalizmo darinys.“ Sakoma, kad vėliau J. Pilsudskis, išgirdęs minint M. Romerio pavardę, yra pasakęs maždaug taip: „Jis mane išplūdo…, bet jis turi širdį“.

Lenkijos maršalą išplūdo lenku save laikęs ir visą gyvenimą lenkiškai namuose kalbėjęs žmogus, kuris savo Tėvyne laikė Lietuvą ir ją visokeriopai gynė. Kai po 1923 metų sukilimo Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo Hagos Tarptautiniam Teisingumo Tribunolui Lietuvą apskundė  Prancūzija, Italija, Japonija, Britų imperija, bet Lietuva bylą laimėjo, nes jai atstovavo puikiai konstitucinę teisę išmanantis teisininkas Mykolas Romeris. Jo dėka 1932 metais tarptautiniu mastu buvo įtvirtinta, kad Lietuva yra jūrinė valstybė.

Dar daug įdomių dalykų apie iškilų tarpukario Lietuvos teisininką sužinojome tikrai įdomioje paskaitoje, visų nesuminėsiu. Mykolas Romeris dar 1908 metais išleistoje knygoje „Litwa“ aptarė lietuvių tautos atgimimo istoriją, o vėliau prie tos istorijos kūrimo prisidėjo pats. Jo veiklos mastą galėtų liudyti jam teisės žinovų taikomi epitetai: visų Lietuvos teismų instancijų teisėjas, Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo teisėjas, Administracinio teismo įstatymo rengėjas, Statutinio teismo steigėjas, Konstitucinės, administracinės ir tarptautinės teisės aiškintojas, Valstybės Tarybos narys, Danijos ir Lietuvos taikinimo komisijos narys… Dar reikėtų prisiminti 600 jo parašytų straipsnių, iš kurių 500 publicistiniai.

Paskaitos pabaigoje pažiūrėję kūrybingos lektorės ir dirbtinio intelekto sukurtus filmukus, kuriuose išvydome vizualizuotus tikrai vykusius M. Romerio pokalbius su A. Smetona, J. Basanavičiumi ir M. K. Čiurlioniu, supratome, jog dar daug ko nežinome apie taip sąžiningai Lietuvai tarnavusį žmogų, todėl nekantriai lauksime antros profesorės I. Deviatnikovaitės knygos apie Mykolą Romerį, o ateityje ir naujų knygų su į lietuvių kalbą išverstais jo dienoraščių tekstais.

Gražina Mališauskienė

Autorės nuotraukos