Gydomoji šunų galia

Kaniterapija – tai alternatyvus ir (ar) pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai, norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, pasitelkiamas specialiai paruoštas šuo motyvacijai sustiprinti. Glostant šunį sumažėja žmogaus pulso dažnis, atsipalaiduoja raumenys, kvėpavimas tampa tolygus. Ši terapija pasaulyje taikoma neurologinių, emocinių, psichikos sveikatos sutrikimų turintiems asmenims, taip pat depresinėms būklėms palengvinti bei elgesio sutrikimams koreguoti. Šį gydymo metodą turėtų skirti ir jo efektyvumą vertinti gydantys medikai.

Terapiniai užsiėmimai vyksta emociniu, kontakto pagrindu. Šuo yra gyvūnas, kuris vien akių kontaktu, judesiu, prieraišumu gali sukelti geras emocijas. Kaniterapijoje taikomi metodai padeda plėtoti intelekto sritis – gerinti gebėjimą susitelkti, tobulinti įvairius įgūdžius ir pažinimo funkcijas, skatinti uoslės, regos, klausos bei lietimo pojūčius. Kontakto su šunimi užmezgimo ir gilinimo dėka, sergantysis pradeda labiau pasitikėti jį supančia aplinka, lengviau užmezga socialinius ryšius, drąsiau komunikuoja ir įgyja naujų draugų. Terapijos metu siekiama mažinti agresiją ir autoagresiją, formuojamos teigiamos jų emocijos, tobulinama empatija ir savęs vertinimas. Visa tai atspindi pagrindinį šunų terapijos tikslą – visapusišką paciento raidą. Ši terapija nepakeičia įprastinio gydymo, bet prie jo prisideda ir papildo, gali žmogui padėti sveikti sumažinant ar įveikiant patiriamą emocinę įtampa. Būtent kontaktas su šunimi sumažina įtampą, blogą nuotaiką, suteikia savotišką psichologinę paramą.

Nedrąsūs, sutrikę, liūdintys, sunkiai bendraujantys ar judantys, sergantys ir sveikstantys – žmonės gali būti abejingi aplinkai ir žmonėms, bet dauguma jų negali atsispirti gyvūnų skleidžiamai šilumai ir teigiamoms emocijoms. Bendravimas su keturkoju padeda sveikti, bendrauti, reikšti jausmus.

Šį gydymo metodą pasaulyje pradėjo naudoti psichiatrai, tačiau jis dabar sėkmingai taikomas ir žmonėms, turintiems fizinę negalią, kokį nors bendrą raidos sutrikimą. Tai priklauso nuo specialistų, kaip jie sugeba šunį įtraukti į terapinį procesą. O jį puikiai galima panaudoti ir fizinėms, ir juo labiau psichinėms funkcijoms gerinti.

Teigiama, kad kaniterapijos poreikis Lietuvoje jau dabar yra didesnis nei parengtų šunų ir vedlių skaičius. Žmonių, norinčių įsitraukti į šią veiklą, nėra daug. Galbūt dėl to, kad šuns parengimas užima daug laiko, ir sąnaudos didelės. Kol kas ši veikla nėra apmokama, tad visi Kaniterapijos asociacijos nariai dirba savanoriškai.

Kaniterapija – alternatyvus pagalbinis gydymo, reabilitacijos metodas, kai norima pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinant pažintinius bei socialinius įgūdžius. Naudojamas specialiai paruoštas šuo motyvacijai sustiprinti. Tai ilgalaikė, turinti atitinkamą struktūrą veikla. Tam naudojamas specialiai paruoštas šuo, bet jis nėra terapeutas. Jo pagrindinis vaidmuo – skatinti paciento motyvaciją. Seanse dalyvauja kaniterapeutas arba kaniterapijos asistentas ir atitinkamos srities specialistas (psichologas, logopedas, kineziterapeutas ir kt.).

Tai įrodymais pagrįstas gydymo metodas, kuris turi įtakos kraujospūdžio reguliavimui, širdies ritmo sutrikimams, cholesterolio kiekiui mažinti. Tinka ir kūno temperatūrai reguliuoti, periferinei kraujo apykaitai sustiprinti. Gydomosios šunų savybės mažina streso poveikį. Taip pat teigiama, kad mažėja skausmas, nerimas, baimė agresyvus elgesys.

Kaniterapijos trukmė apie 12 savaičių (nuo 4 iki 24 savaičių). Seanso trukmė – apie 40 min. (15– 60 min.). Kodėl poveikis yra būtent toks? Daugeliui žmonių gyvūnai, taip pat ir šunys, turi didesnę įtaką nei specialistai. Esant gyvūnui, emocinis klimatas patalpoje gerėja. Šuo greitai reaguoja į asmenį, jo reakcijas, fiziologiją ir bando prisitaikyti. Bet ar visi šunys tinka? Sakoma, kad kiekvienas terapinis šuo yra puikus šeimos narys, tačiau ne kiekvienas puikus šeimos šuo taps terapiniu šunimi.

Štai tokie reikalavimai terapiniam šuniui: tinkamai paruoštas, testuotas (egzaminas perlaikomas kas 2 m., jei nepasikeitė situacija). Gyvūnas turėtų būti veislinis, su dokumentais, bet gali būti ir išimčių, tinkamai socializuotas; vyresnis nei 12 mėn., mažų veislių – 15 mėn., skiepytas, nukirmintas, sveikas, švarus. Amžiaus ribos nėra. Beje, šuniui turi patikti ši veikla.

Daugelis žmonių klausia: ar greitai šuo atsigauna po užsiėmimo? Taip. Tačiau jis negali dirbti 8 valandų per parą ar daugiau. Per dieną gali vykti ne daugiau nei du užsiėmimai su pertrauka.

Beje, tokie šunys netinka alergiškiems, bijantiems paliesti gyvūną, žmonėms.

Mylėkime, globokime ir neskriauskime gyvūnų – jie mūsų sielos draugai.

Parengė Vytautas Vaitkus, Sveikos gyvensenos fakulteto prodekanas

Sigitos Eimutienės nuotraukos