Gyvenimas vertas gyventi bet kokiu atveju
„Niekada nenuleisk rankų“. Tokį įrašą ukrainietis Oleksandras Tereščenka savo knygoje „Gyvenimas po 16.30 Po septynerių metų“ įrašo protezuota ranka dalindamas autografus. Apie karą ir netektis, apie skausmą ir drąsą gyventi, apie požiūrį ir iššūkius, apie rašymą, apie žmones ir meilę ir, žinoma, apie knygą kalbėtasi susitikime su Ukrainos karo veteranu. Oleksandras 2014 metų vasarą, bandydamas sugrąžinti priešininkų granatą jiems patiems, neteko rankų ir akies. Bet ne liūdnas, o kupinas įkvepiančio optimizmo buvo susitikimas paskutinį lapkričio ketvirtadienį ir 1009-ąją Rusijos karo Ukrainoje dieną.
O. Tereščenka tik rytą autobusu atvažiavęs į Vilnių, atskubėjo susitikti su MČTAU klausytojais ir pristatyti savo knygą. „Tai vienintelė knyga, kurią parašė ir pasirašo žmogus, neturintis rankų“, – pradėdama renginį, sakė rašytoja Loreta Jastramskienė. Sveikindama autorių, rektorė dr. Zita Žebrauskienė dėkojo, kad jo skleidžiamas optimizmas įkvepia ir senjorus kitaip pažiūrėti į gyvenimą, pamatyti, kaip gerai gyvename, ragino visus saugoti ramybę, papasakoti vaikams ir anūkams, duoti jiems skaityti tą širdimi parašytą knygą.
Artėjančių švenčių nuojautą paskleidė ukrainiečių mokyklos mokinukų ansamblio „Šaltinėlis“ su mokytoja Oksana Vitkūniene muzikinis sveikinimas.
Jautriai apie pažintį su Oleksandru ir jo šeima kalbėjo MČTAU ryšių su klausytojais koordinatorė Lolita Auksė Raudienė. Ji priminė iš MČTAU klausytojų aukotų pinigų nupirktą droną, karių padėką vaizdo įraše ir lemtį – įrašą atsiuntęs karys po dviejų dienų žuvo. „Skaitykime ir mokykimės optimizmo, patriotiškumo. Šiandien mums ramu, bet kaina to – Ukrainoje“, – sakė L. A. Raudienė.
Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis prisipažino knygą skaitęs du kartus ir negalėjęs atsitraukti. „Yra ko pasimokyti“, – sakė J. Kirtiklis. Jis perskaitė ir kitų fakulteto klausytojų knygos vertinimų. Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto dekanas Vitalius Skaržinskas, kalbėdamas apie išminties knygas vyresnio žmogaus bibliotekoje, sakė, kad O. Tereščenkos knyga – viena iš jų. „Kai reikia išminties ir drąsos, kai reikia sau pasakyti „nustok zysti“, šalia Marko Aurelijaus pasidedu ir tą knygą“, – kalbėjo V. Skaržinkas apie ne tik išminties, drąsos, bet ir šilumos kupiną psichoterapinę knygą.
Kalbėdamas apie gyvenimą po sužeidimo, Oleksandras minėjo, kad jis – iš tų žmonių, kurie nesusitaikė su savo negalia, bet pabandė ją kompensuoti. Taip jis nuėjo 285 kilometrus Santjago de Kompostela keliu, nuo vaikystės bijojęs aukščio iššoko parašiutu, niekada nebuvęs bėgimo entuziastu, bėgo karo veteranų maratone už Atlanto. Papasakojo apie žmones, padėjusius išleisti knygą, kuri atsirado iš įrašų socialiniame tinkle. Tie saviironijos kupini įrašai ir jam pačiam padėjo ištverti, ir stiprino kitus. Taip ir atsirado įsipareigojimas rašyti.
Negalėdamas būti šalia kovojančių draugų, Oleksandras mato prasmę padėdamas nukentėjusiems nuo karo. „Rinkau paramą frontui, bet pamačiau, kad yra daug bendražygių, kurie netekę rankų, kojų, jiems pagalbos reikia čia ir dabar, todėl ir įkūriau fondą“, – pasakojo O. Tereščenka. Taip atsirado projektas „Gyvenimas po karo“, kur padedami specialistų netekę regėjimo mokosi prisitaikyti. Dabar yra ir trečias projektas „Aš galiu ir tu gali“. Rengia vaizdo įrašus su konkrečiais patarimais, kaip tvarkytis kasdienybėje, kai neturi rankų ar kojų. Oleksandras dėkojo Lietuvos žmonėms už paramą ir pastebėjo sutapimą, kad autobusas iš Lvivo į Vilnių važiuoja 16 val. 30 min.
Į tai, kad visus Oleksandro išgyvenimus padėjo ištverti ir visada šalia buvo jo žmona Larisa, ir jai tekusius sunkiausius dvasinius išgyvenimus, dėmesį atkreipė rektorė. Apie Ukrainos senjorus jautriomis istorijomis pasidalino Oleksandras.
L. Jastramskienė susitikimą baigė citata iš O. Tereščenkos knygos: „Turi būti stiprus, kitaip, kam tau būti“.
Pundelis knygų pardavimui greitai ištirpo, o įsigiję rikiavosi į eilutę autografo. To įkvepiančio pastiprinimo „Niekada nenuleisk rankų“.
Lilija Smalakienė
Vaclavo Svidinsko nuotraukos