Nuo Advento iki Kalėdų stebuklo

Pirmas Advento sekmadienis. Viltis, kad po eglute rasime norimas dovanas

Ūkanotų dienų žingsniais artėjo žibantis dovanų laikotarpis. Tai vertė susimąstyti apie slapčiausius norus, kurių ji nepatiki Kalėdų seneliui. Ir kažin ar jų turi? Liūdnoka. Hm, o kas būtų, jei ji visgi imtų ir parašytų jam laišką…

Pirmiausia ji norėtų, kad po eglute nebūtų karčių prisiminimų: „O tu dovanų nenusipelnei…“ Nors vidinis jausmas ir tada vertė netikėti, nesutikti su tokia „dovana“, tolimas praeities atgarsis nuliūdino. To ji dabar tikrai nenorėtų ir prašytų išlikusius blankius prisiminimus paleisti vėjais: „Labai tavęs prašau, Kalėdų seneli, pasitelk visas savo galias ir nupūsk juos nuo manęs visiems laikams tolyn tolyn…“

Ach, gal tuomet pabustų jos norai-noriukai: tuk-tuk… Juk vaikai savo laiškučiuose prašo tik to, ko trokšta iš visos širdies, ką blizgančiomis akutėmis jau mato… Ir ji užsimerkė: „Tada, tada… Kalėdų seneli, noriu… Noriu taikos žemėje, geros sveikatos visiems artimiesiems, nuoširdaus bendravimo…“

Kažkas viduje sukluso: „Tai tik puikūs atsikalbinėjimai, po kuriais slėpiesi. Bijai išgirsti ir reikšti savo tikruosius norus? Giliai įkvėpk, užsimerk ir pajusk – ko nori sau..? Susigrąžink sau galią matyti išsipildančius savuosius norus, tik tuomet matysi ir besikeičiantį pasaulį aplink. Juk pasaulio laimė susideda iš mažos kiekvieno laimės. Patikėk, tai gydo ir jaunina…

Ir nesakyk, kad tu jau viską turi ir tau nieko netrūksta. Išskleisk savo norų bures, kad pagautum palankų norų išsipildymo vėją ir leisk jam save nešti, gudriai laikydama vairalazdę. Turi žinoti kurlink, nes kitaip atsidursi ne ten, kur norėjai…“

Na, taip, artėja Kalėdos – dovanų ir norų išsipildymo metas. Ko racionali moteris galėtų norėti? Ir kaip patikėti išsipildymo stebuklu? Gal verta pradėti nuo pasigyrimo, pasipasakoti pasiekimus: „Kokia gera buvau“?

Ji vis mokosi gyventi tvariai (bando prisijaukinti šiuolaikišką žodį), nukreipdama dėmesį nuo pirkinių, turinčių užburiančią galią atitraukti nuo kasdienybės. Užkrėtę naujumu, jie kurį laiką maloniai jaudina, nors greitai pasimiršta ir vėl prireikia naujos adrenalino dozės. Vėl nauji pirkiniai ir daiktais pilnėjantys namai… Nelengvai, bet beprasmių pirkinių neliko, kaip ir aistros vaikščioti po parduotuves.

Dabar ją užbūrė susitikimai. Bienalę taikomojo dizaino muziejuje paskatino aplankyti telekanalu matytas nuoširdus interviu su dailininke. Jos pavydėtinas kruopštumas, narstant mažas metalines daleles, paverčiantis idėją kūrybiniu stebuklu, viliojo šiluma ir išskirtiniu žavesiu. Pažintis su originalaus, Gedimino prospekte esančio pastato istorija, apliejo džiugesio banga – atsivėrė ir savu tapo dar vienas mielo Vilniaus kampelis. Dalyvavimas šiuolaikinio šokio užsiėmimuose, leido kūnui virsti „linguojančia žole vandenyje“, „vėjo blaškomu lapu“, tolyn nuplukdydamas kasdienybės smulkmenas. Ji mėgaujasi gerumu, kurį skleidžia istoriniai pastatai, įsikūnijusios menininkų vizijos, šokio burtai.

Norai pamažu beldėsi: „Noriu… Noriu širdį paliečiančių reginių čia, Vilniuje, kurie vis labiau įtrauktų ir nebepaleistų-nebeišleistų. Pajusčiau jų dovanas – dovanočiau save…“

„Dar, Kalėdų seneli, labai noriu daug kūrybingų dienų, kuriose mielai ir nuoširdžiai rašyčiau, be jokios vidinės prievartos ir išorinių taisyklių. Noriu, kad liautųsi burbėjęs vidinis, visus ketinimus paverčiantis ledu, prieštarautojas. Tas bundančias galias tikrai panaudočiau ir išsiilgtam bendravimui, ir… ir…“

Ji užsimerkė: „Gal jau gana? Kažin, jei norėtų daugiau, ar daugiau dovanų ir gautų?“ Kažkur buvo girdėjusi: jei mažai norėsi, gali išvis nieko negauti. Moteris drąsiai užsisvajojo: „Ai, dar noriu…“

Pamirškime, užbraukime-išbraukime tai, ko nenorime turėti dabar. Leiskime praeičiai nueiti ir kartu nusinešti visa kas liūdino, skaudino. Visa tai ir padarė mus atidesniais, mylinčiais ir nepakartojamais, paruošė mus būti šiandienoje. Užverkime duris vakar dienai, kuri teištirps kartu su vakarykšte šlapdriba….

Ir parašykime Kalėdu seneliui nuoširdų, su vaikiškai krištoliniais norais laišką. Teišsipildo.

Lilija Šličienė, Literatų fakulteto lankytoja

Asociatyvi pixabay.com nuotrauka